Andrius Navickas. Romumo revoliucija: popiežius Jonas XXIII

Jonas XXIII

Balandžio 27 dieną du popiežiai – Jonas XXIII ir Jonas Paulius II – skelbiami šventaisiais.  Jonas XXIII Lietuvoje lieka menkai pažįstama asmenybė. Jo pontifikato metu Lietuva gyveno už  „geležinės uždangos“. Tikiuosi, kad šis pasakojimas padės geriau pažinti šią ypatingą asmenybę.

***

Istorijoje galima įžvelgti stulbinamų pasikartojimų. Prabėgus aštuoniasdešimčiai metų po to, kai popiežiumi buvo išrinktas Leonas XIII, kardinolai vėl rinkosi į konklavą po ilgo pontifikato. Popiežiui Pijui XII teko vadovauti Bažnyčiai nepaprastai sudėtingu Antrojo pasaulinio karo bei bandymo gydyti jo padarytas žaizdas laikotarpiu. Nors anuometinė spauda buvo įsitikinusi, kad kardinolai rinksis tarp  Gregoro Agadžiano (Gregoire Agagianian), Alfredo Otaviani (Alfredco Ottavianni) bei Džiuzepės Sirio (Giuseppe Siri), tačiau jau pirmieji balsavimai parodė, kad kardinolai, kaip ir prieš aštuoniasdešimt metų, galvoja apie „pereinamąjį“ popiežių ir šiam vaidmeniui puikiai tinka Venecijos arkivyskupas Andželo Ronkalis (Angello Giuseppe Roncalli), kuriam jau septyniasdešimt septyneri, tačiau šis kaime neturtingoje šeimoje užaugęs kardinolas vis dar laido sąmojus, žavi aplinkinius nuoširdumu ir kartu žinomas kaip ištikimas Bažnyčios gynėjas.

Konklavos kaminas virš Siksto koplyčios – popiežiaus rinkimų simbolis jau ne pirmą amžių.EPA nuotrauka

Tiesa, pirmieji rezultatai dar nieko nereiškė, nes pirmą kartą po beveik tūkstantmečio konklavai galiojo taisyklė, kad naujasis popiežius bus išrinktas tik tada, jei už jį balsuos ne mažiau kaip du trečdaliai ir dar vienas kardinolas. Įtraukdamas šią naujovę, Pijus XII siekė, kad naujasis popiežius būtų tvirtai palaikomas kardinolų.

Teigiama, kad pats kardinolas A. Ronkalis, pirmą kartą išgirdęs, jog yra vienas iš konklavos favoritų, apstulbo ir teištarė: „Atsikvošėkite, man septyniasdešimt septyneri metai, ir aš tesu iš kaimo kilęs kunigas, kuris tesvajoja dirbti parapijoje.“ Tačiau kai pradėjo aiškėti, kad netrukus Venecijos patriarchui teks atsakyti į konklavos klausimą – ar sutinki tapti popiežiumi? – A. Ronkalis ėmėsi rimtai tam ruoštis. Per naktį jis surašė kalbą lotyniškai ir apgalvojo, kokį vardą turėtų pasirinkti. Taigi, kai atėjo laikas jam atsakyti, ar sutinka priimti konklavos sprendimą ir nešti popiežiaus kryžių, didžiausios vidinės audros kardinolo Ronkalio širdyje buvo praūžusios. Jis išsitraukė ranka prirašytą lapą ir perskaitė paruoštą kalbą, kurioje teigė, kad nors puikiai žino savo trūkumus ir tai, jog nėra vertas popiežiaus tarnystės, tačiau gerbia brolių kardinolų sprendimą ir yra pasiryžęs ją priimti. „Esu pasiruošęs išgerti iki dugno man skirtą kančios taurę ir kantriai nešti man uždedamą kryžių“, – sakė naujasis popiežius.

Jis taip pat paskelbė, kad renkasi Jono XXIII vardą. Toks pasirinkimas kiek nustebino, nes tokį vardą jau kadaise buvo pasirinkęs kardinolas, kuris vėliau buvo pavadintas antipopiežiumi, o jo pontifikato teisėtumas nepripažįstamas. Naujasis popiežius paaiškino, kad Jono vardas jam ypač brangus, nes tai yra jo tėvo vardas, taip pat šiuo vardu pavadinta bažnyčia, kurioje jis krikštytas. Jono vardu pavadintos daugybė puikių bažnyčių visame pasaulyje, ir šį vardą išaukštino du nuostabūs žmonės – Jonas Krikštytojas ir apaštalas Jonas. Taip pat svarbu ir tai, kad šis vardas buvo populiariausias iš visų, kuriuos rinkosi praeities popiežiai, ir tai leis jausti jų visų paramą. Kitas dalykas, naujasis popiežius liko ištikimas savo švelniam sąmojui, visų Jono vardą pasivadinusių popiežių pontifiktai buvo ganėtinai trumpi, o tai, regis, šiuo atveju tenkintų praktiškai visus. Savo kalbą naujasis popiežius pabaigė Jono laiško žodžiais: „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą, labai prašau – mylėkite.“

***

Dar tapdamas vyskupu, Andželo Ronkalis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Jis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau jis visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė, ir atlikti pavestas užduotis kiek įmanoma geriau.

Viename iš laiškų bičiuliui Ronkalis rašo, kad dažnai yra klausiamas, kokia yra jo romumo ir gebėjimo išlaikyti šypseną net sudėtingiausiomis aplinkybėmis paslaptis. Ji, pasak A. Ronkalio, labai paprasta: reikia visada prisiminti, kad mes atsakingi pirmiausia ne už tai, kas dar bus, kas buvo ir ko jau negalima pakeisti, bet už dabarties akimirką, kurią Dievas mums dovanoja. Labai svarbu prisiminti, kad romiu Viešpaties valios priėmimu galime kur kas vaisingiau kovoti su pasaulio neteisybėmis nei laidydami savojo teisumo žaibus. Savo dvasiniame dienoraštyje jis užrašė kasdienybės maldą, kuri vėliau paplito kaip Popiežiaus Jono XXIII romumo dekalogas.

Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.

Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.

Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.

Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.

Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.

Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.

Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir, jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.

Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu.

Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.

Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.

Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir  visai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu, ir tikėti gerumu.

Aš galiu daryti gėrį dvyliką valandų ir nenuleisti rankų.

Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

 ***

1958 metų spalio 28 dieną Šv. Petro aikštėje susirinkusi minia išvydo naują popiežių – Joną XXIII. Pirmą kartą istorijoje popiežiaus kalbą išgirdo ir milijonai televizijos žiūrovų. Būtent didėjančia televizijos įtaka kartais aiškinamas tas didžiulis populiarumas ir žmonių meilė, kurią pelnė Jonas XXIII. Tačiau nepamirškime, koks jis buvo populiarus, dar kai darbavosi Venecijoje, kur pelnė ne tik tikinčiųjų, bet ir nuo tikėjimo atšalusių žmonių meilę.

Jonas XXIII niekada nebijojo būti paprastas ir nesislėpė po įvaizdžio kaukėmis. Yra išlikusios nuotraukos, kur popiežius šypsodamasis rūko cigarą ar bendrauja su paprastais žmonėmis. Kaip tvirtino patys italai, pavadinę šį popiežių Il Bona Papa (Geruoju Tėvu), visi sutilpdavo į jo didelę širdį. Būtent Jonas XXIII išmokė popiežius keliauti pas žmones ne tik enciklikomis, laiškais, bet ir fiziškai išsiveržti iš elitinės Vatikano aplinkos ir kalbėtis su paprastais miestelėnais.

Jono XXIII pontifikatas tęsėsi 1680 dienų, tačiau jos labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą pasaulį. Žurnalistai graibste graibstė jo sąmojingus posakius (pavyzdžiui, naujas popiežius paskelbė, kad pirmuoju jo nurodymu bus pakelti atlyginimą popiežiaus neštuvų nešėjams, nes dabar jiems teks tampyti kelis kartus sunkesnę naštą nei popiežius Pijus XII), apie jį su meile buvo kuriami anekdotai. Šis popiežius viską, prie ko prisiliesdavo, pripildydavo šilumos ir jaukumo. Na, o didžiausiu jo „pokštu“ tapo sprendimas sukviesti Bažnyčios visuotinį susirinkimą.

***

Teprabėgus trims naujojo pontifikato mėnesiams, 1959 metų sausio 25 dieną nedidelė grupė kardinolų kartu su Jonu XXIII susirinko švęsti Mišparų, užbaigiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Visiškai netikėtai popiežius paskelbė, kad ketina sušaukti Romos vyskupijos sinodą, reformuoti Kanonų teisės kodeksą ir… sušaukti naują Visuotinį Susirinkimą. Kardinolai šią žinią sutiko apstulbę.

Popiežius, sušaukęs Susirinkimą.

Trikdė ne tik Susirinkimo iniciatoriaus garbus amžius bei žinios netikėtumas. Po XIX amžiuje vykusio ir formaliai nebaigto Vatikano Susirinkimo, priėmusio popiežiaus neklystamumo dogmą, atrodė, kad tai buvo paskutinis Bažnyčios Susirinkimas, o dabar svarbiausiais klausimais pakaks paties popiežiaus apsisprendimo. Tokią nuostatą sutvirtino ir labai pamaldaus, bet kartu turinčio autoritariškų bruožų, Pijaus XII pontifikatas. Be to, Kurijos kardinolai buvo įsitikinę, kad Vatikane gyvenantys kardinolai geriau nei bet kas kitas gali patarti popiežiui ar pateikti atsakymus į Bažnyčiai kylančius klausimus. Susirinkimas? Juk jis gali virsti katastrofa, chaosu, kurio niekam nepavyks suvaldyti. Net ir artimiausias popiežiaus bičiulis, Milano arkivyskupas Džovanis Montinis (Giovanni Montini) vėliau prisipažino pagalvojęs, kad šis didelis šventas vaikas nesupranta, į kokį širšių lizdą jis bando įkišti lazdą.

Kaip dvasiniame dienoraštyje rašė Jonas XXIII, žmogiškai jam norėjosi, kad po šio svarbaus pranešimo jis sulauktų teigiamos kardinolų reakcijos, tačiau stojo akmeninė tyla. Galima tik įsivaizduoti, kaip maloniam ir jokių konfliktų, įtampų nepakenčiančiam popiežiui buvo sunku kas kartą aiškinti ir pagrįsti, kad jo sprendimas nėra vienadienė užgaida, jog tai nėra siekis susireikšminti ir siūlyti neįmanomą dalyką.

Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad negali trauktis, nes Dievo turi klausyti labiau nei žmonių. Tik tapęs popiežiumi, jis paskelbė, jog pirmiausia stengsis būti ne politiku, vadybininku, teologijos ekspertu, bet Geruoju Ganytoju. Per ilgą ganytojiško darbo patirtį įvairiose parapijose Ronkalis matė didėjantį institucinės Bažnyčios ir eilinių tikinčiųjų susvetimėjimą ir negalėjo su juo taikstyis. Bažnyčia turi dovanoti žmonėms Jėzų, o ne grumtis su pasauliu dėl galios ar visą dėmesį sutelkti stiprindama institucijas.

A. Ronkalis gimė Bažnyčiai vadovaujant popiežiui Leonui XIII. Šiam popiežiui pavyko pradėti Bažnyčios dialogą su pasauliu. O dabar atėjo metas – žengti dar vieną žingsnį ir nuo nepasitikėjimo pereiti prie tikro bendradarbiavimo. Bažnyčia turi ne tiek baimintis šiuolaikinio pasaulio ydų, kiek susitelkti į tai, kas gražu ir gera. Tikintiesiems ji negali būti muziejus su griežtai saugomais eksponatais, bet turi tapti žydinčiu sodu.

Mes turime skelbti pasauliui Gerąją Naujieną, džiaugsmingai skelbti. Tačiau pirmiausia atėjo metas permąstyti mūsų pačių bendrystę. Kiek pati Bažnyčia viduje išgyvena Gerąją Naujieną, kiek tarpusavio meilė yra persmelkusi visus santykius, kiek derėtų mums susipaprastinti patiems, kad Bažnyčioje neužstotume Šventosios Dvasios švytėjimo? Būtent todėl reikalingas Bažnyčios Susirinkimas ir ne dogmatinis, kuris paskelbtų galutinę nuomonę kokiu nors ginčytinu klausimu, bet pastoracinis, kuris padėtų Bažnyčiai atpažinti „laiko ženklus“ ir suteiktų gairių vaisingai atsinaujinti.

Atrodė, jog sulig kiekviena diena popiežius Jonas XXIII vis labiau buvo įsitikinęs, kad žengė teisingą žingsnį. Tiesa, pasiruošimo darbai buvo labai varginantys ir užsitęsė ilgiau nei popiežius tikėjosi. Taip pat ir pačiame Susirinkime būta daug aistrų ir net pykčio. Tačiau patį popiežių iš pusiausvyros išvesti buvo labai sunku. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas, kai pas jį ateidavo įpykę kardinolai ir kritikuodavo Susirinkimo eigą ar kalbėdavo apie nederamą kurio nors dalyvio elgesį, Jonas XXIII paprastai ramindavo ir sakydavo, jog nereikia bijoti diskusijų, tačiau didžiausias pavojus, išsiskiriant nuomonėms, pamiršti apie artimo meilės priesaką. Taip pat jis neretai primindavo, kad Tridento susirinkime du vyskupai buvo rimtai susikibę, ir kumščiai buvo tapę argumentais, tačiau paskui kažkaip pavyko susitarti.

***

Likus mėnesiui prieš Susirinkimo oficialų atidarymą Jonas XXIII kreipėsi per radiją į viso pasaulio krikščionis, kviesdamas širdyje pasiruošti šiam svarbiam įvykiui. Pasak popiežiaus, svarbiausia, kad atnaujintume Bažnyčios, kaip Motinos, kuri šiandien visame pasaulyje girdi savo vaikų raudas, vaizdinį. Popiežius dar kartą pakartojo, jog tikisi, kad įvairių pasaulio vyskupų susitikimas Romoje visiems taps svarbiu atsinaujinimo impulsu.

Ir štai atėjo spalio 11 diena, kai prasidėjo Susirinkimo pradžios iškilmės. Labiausiai laukiamu įvykiu turėjo tapti Jono XXIII kalba, kurios teko laukti net spetynias valandas, kol tęsėsi įvairiausios ceremonijos.

Jau netrukus visiems klausytojams tapo aišku, kaip skiriasi šis popiežius nuo pirmtako Pauliaus XII, kuris stengėsi apgalvoti ir aiškiai reglamentuoti kiekvieną detalę, duoti aiškias direktyvas. Jonas XXIII aiškiai pasakė, kad nesiruošia primesti savo valios Susirinkimo dalyviams ir save suvokia ne kaip valdovą, kuris gali pateikti nurodymų, bet kaip vieną iš pasaulio vyskupų, brolį Kristuje, kuris tegali pasidalinti sava Susirinkimo vizija.

Svarbiausia, pasak popiežiaus, kad Susirinkimo branduoliu būtų Kristus, švytintis mūsų gyvenimuose ir žmonijos istorijoje. Susirinkimas turi nešti pasauliui Kristaus šviesą. Mums reikia atsinaujinti, o taipirmiausia reiškia atsisakyti katastrofinės sąmonės ir polinkio matyti dabartyje tik neigiamus dalykus ir grėsmes. Tai nėra šuolis į optimizmo kraštutinumą, bet veikiau įtarumo ir baimės kultūros atsisakymas. Dabartyje mes turime matyti galimybę, o ne grėsmę,

Jonas XXIII teigė, kad svarbu atsisakyti pavojingos schemos, pask kurios, Katalikų Bažnyčios politinės įtakos laikotarpis yra „aukso amžius“, po kurio situacija tik prastėjo. Todėl mes turime ne siekti restauruoti politinę Bažnyčios įtaką, bet siekti Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje. Apaštalų darbuose užrašyti šv. Pauliaus žodžiai: aukso ir sidabro aš neturiu, bet duodu tau tai, ką turiu – Viešpaties Jėzaus vardu sakau – kelkis ir eik. Taigi, Bažnyčia dovanoja žmonėms ne praeinančias gėrybes, net dievišką malonę. Brangiausias turtas, kurį Bažnyčia gali dovanoti pasauliui, – tai Geroji Naujiena.

Mūsų pareiga nėra vien tik saugoti tikėjimo brangenybes, tarsi jų didžiausia vertė būtų jų amžius, tačiau turime drąsiai ir negailėdami savęs darbuotis, spręsdami mūsų amžiaus problemas, čia ir dabar pasinaudodami mūsų paveldėtais dvasiniais turtais.

Tad ir Susirinkimo svarbiausias tikslas, pabrėžė Jonas XXIII, – ne apsvarstyti vieną ar kitą dogmą, tačiau persmelkti visas Bažnyčios kerteles Šventosios Dvasios veikimu. Susirinkimas neturi skelbti pasmerkimų, nors Bažnyčia ir toliau nuosekliai priešinasi paklydimams, daug svarbiau naujai atskleisti, ką reiškia būti krikščionimi, ką reiškia būti Bažnyčia. Turime nešti į pasaulį ne tiek griežtumo, kiek malonės vaistų, Bažnyčia gali atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius veikiau atskleisdama krikščioniško gyvenimo vaisingumą nei smerkdama klystančiuosius.

Popiežius puikiai suprato, kad jo kalba nebus sutikta vienareikšmiškai. Tikrai buvo tokių, kurie skelbė pavojų, kad popiežius griauna, o ne stato, tačiau jam rūpėjo Bažnyčia, o ne popiežiaus įvaizdis. Savo dienoraštyje jis rašė, kad Susirinkimo pradžia jam buvo didžiulis džiaugsmas, svajonės išsipildymas. Dabar jis buvo ramus. Pasirengimo darbų barjerai įveikti, ir Susirinkimas prasidėjo – dabar viskas Dievo rankose. Dienoraštyje Jonas XXIII pranašiškai pabrėžė, kad veikiausiai jam nepavyks pabaigti šio Susirinkimo, ir tai jau bus jo įpėdinio reikalas. Kita vertus, tai nuspėti nebuvo labai sunku, nes popiežius pradėjo jausti vis didesnių skausmų. Jis jau kentė nuo skrandžio vėžio.

***

Užduotis aprašyti Susirinkimo dramas, aptarti jo rezultatus toli viršija mano sugebėjimus. Tiesą pasakius, labiau norėjau atkreipti dėmesį ne į Jono XXIII vaidmenį Susirinkime, kiek į popiežiaus didingas pastangas kovoti už taiką ir prieš pat mirtį paskelbtą svarbią encikliką Taika žemėje (Pacem in Terris), kuri teisėtai vadinama Jono XXIII dvasiniu testamentu. Kita vertus, būtų nepateisinama, rašant apie šį popiežių, visiškai neužsiminti apie Susirinkimą, didelėmis raidėmis trumpą pontifikatą, įrašiusį į Bažnyčios istoriją.

***

Popiežius, kuris bandė išnaudoti radijo galimybes.

Nors Jono XXIII jėgos silpo, skrandžio auglys vis labiau darkė sveikatą – popiežius mirė 1963 metų birželio 3 dieną, nepraėjus nė dviem mėnesiams po enciklikos Taika žemėjepaskelbimo – tačiau paskutinįjį pontifikato dokumentą jis ruošė labai kruopščiai ir siejo su juo dideles viltis. Enciklikai paskelbti sąmoningai pasirinktas Didysis ketvirtadienis, dar kartą pabrėžiant, kad būtent Jėzus Kristus, dovanojantis save per Eucharistiją, mums pilniausiai apreiškia Dievo tvarką, kurios puoselėjimas yra tikros taikos pamatas.

Enciklika iš tiesų sukėlė galingą reakciją visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis Bažnyčios dokumentas, kuris prikaustė didžiosios dalies pasaulio žiniasklaidos dėmesį ir įsiveržė į skirtingoms ideologijoms atstovaujančių laikraščių pirmuosius puslapius. Apie encikliką emocingai diskutavo ne tik JAV ir Vakarų Europos žurnalistai, tačiau ji buvo pristatyta net sovietiniuose oficiozuose, o socialistinio bloko valstybėse net tapo proga paskelbti katalikų hierarchų interviu apie encikliką.

Didžiulį susidomėjimą galima aiškinti ir Susirinkimo fonu. Kita vertus, popiežius nusprendė kreiptis į pasaulį, kuriame buvo daug baimės, pykčio ir susipriešinimo. Neseniai buvo išaugusi Berlyno siena, tapusi pasaulio susiskaldymo į du karinius blokus simboliu. Šaltasis karas sustingdė žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir regis atvėrė Pandoros skrynią. Šioje situacijoje kiekvienas vilties spindulys buvo neįkainojamas.

Pasak paties popiežiaus, svarbiausiu akstinu rašyti encikliką buvo Kubos krizė, kai jau atrodė, kad atominio karo šmėkla materializavosi. Po Kuboje įvykusios marksistinės revoliucijos Sovietų Sąjungai naujoji šios salos valdžia leido čia dislokuoti atominį ginklą. Jungtinės Valstijos tai, kad sovietų bazė, kuriama pašonėje, priėmė kaip neformalų karo paskelbimą ir pažadėjo griežtai reaguoti. Nė viena pusė nenorėjo nusileisti, abipusiai kaltinimai tik garsėjo ir atrodė, kad Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas. Tačiau stebuklingai pavyko išsilaikyti, įsikibus derybų, kuriose aktyviai dalyvavo ir popiežius Jonas XXIII, šiaudo. Karinių veiksmų išvengta, bet nuostata, kad vienintelė priežastis, kodėl šaltasis karas neįkaista, tėra priešininko galios baimė, nebeatrodė patikimas saugiklis.

Jonas XXIII per visą pontifikatą akcentavo, jog klaidinga pasaulyje matyti tik deformacijas ir įtampas, esą pozityvių pokyčių net daugiau nei įtampų ar problemų. Tad ir enciklikoje jis siekė ne tik perspėti apie pavojus, bet pasidžiaugti vilties ūgliais. Pavyzdžiui, popiežių džiugino, kad XX amžiuje gerokai sustiprėjo profsąjungų judėjimas. Dar popiežius Leonas XIII kadaise akcentavo profsąjungų vaidmenį, harmonizuojant darbdavių ir darbuotojų santykius. Ilgą laiką profsąjungos, deja, buvo silpnos, ir tik perkopus XX amžiui į antrą pusę, jos įgavo didelį politinį svorį.

Popiežių džiugino ir tai, kad žmonija, nors ir sunkiai, bet atsikrato rasistinių prietarų, stiprėja moterų vaidmuo politiniame gyvenime, moterys išsikovojo teises, kurių anksčiau neturėjo, ir visa tai susiję su tuo, kad vis labiau įsisąmoninamas kiekvieno žmogaus orumas, labiau gerbiamos žmogaus teisės.

Jonas XXIII labai palankiai vertino Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos paskelbimą ir buvo įsitikinęs, kad ši deklaracija taps svarbiu ginklu kovoje su diktatūromis, nepaisančiomis gyventojų teisių ir orumo. Popiežius sveikino ir Jungtinių Tautų Organizacijos atsiradimą. Su šia organizacija jis siejo dideles viltis, nes Jonui XXIII JTO egzistavimas reiškė visuotinį pripažinimą, kad egzistuoja universalūs principai, kurių privalo laikytis ir nacionalinio lygmens politikai. JTO, popiežiaus įsitikinimu, buvo prigimtinio įstatymo tradicijos tęsėja.

Pagaliau Jonas XXIII džiaugėsi, kad žlugo kolonijinė sistema. XX amžiaus antrojoje pusėje praktiškai visos kolonijos įgavo nepriklausomybę. Tai, Jono XXIII įsitikinimu, reiškė tautų apsisprendimo teisės, glaudžiai susijusios su pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, triumfą. Viename iš laiškų, rašytų rengiant encikliką, Jonas XXIII viltingai rašė, kad vis labiau įsitikina, jog ir įtakingiausi pasaulio lyderiai įsisąmonina, kad agresija, prievarta veda į aklavietę ir pradeda labiau vertinti diplomatiją bei kompromisų paieškas.

Popiežiaus įsitikinimu, atėjo itin svarbus apsisprendimo metas, taip pat ir Bažnyčiai. Mes, katalikai, turime reaguoti į daugumos žmonių pokyčių troškimą ir pasiūlyti tokią pasaulio tvarką, kuri būtų paremta ne baime ir galia, bet krikščioniškomis vertybėmis, žmogaus orumo samprata bei teisių ir pareigų harmonija.

***

Pirmąją enciklikos Taika žemėje naujove tapo pats kreipinys. Iki tol popiežiai enciklikose paprastai kreipdavosi pirmiausia į Bažnyčios hierarchus, dvasininkus, taip pat į aktyvius katalikus, t. y. tai būdavo labiau į Bažnyčios vidų orientuoti dokumentai. Jonas XXIII pakeitė adresatą, teigdamas, kad kreipiasi ne tik į uolius katalikus, bet ir į visus geros valios žmones, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų. Popiežius tikėjo, kad tai, kas skelbiama enciklikoje, yra svarbu visiems, ne tik katalikams. Taip pat jis buvo įsitikinęs, jog taikos puoselėjimas ypač svarbus uždavinys, kuriam įgyvendinti reikalingas visų žmonių solidarumas. Po enciklikos Taika žemėje toks kreipinys tapo įprastas visose vėlesnėse enciklikose.

Jonas XXIII šiuo atveju dar kartą patvirtino, jog tvirtai tiki, kad Bažnyčia privalo kalbėtis su pasauliu ne kaip su oponentu, priešininku, bet veikiau kaip su bendražygiu, akcentuojant ne tai, kas skiria, bet bendrus siekius ir poreikius.

Dar svarbesne naujove derėtų vadinti jau minėtą popiežiaus Jono XXIII tvirtą prielankumą tarptautinėms organizacijoms. Iki Taikos žemėje pasirodymo Bažnyčios dokumentuose šiuolaikiniai žmogaus teisių sąjūdžiai buvo veikiau kritikuojami nei palaikomi, nes jie sieti ne tiek su krikščioniška žmogaus orumo samprata ar prigimtinio įstatymo tradicija, kiek buvo suvokiami kaip antireliginės Prancūzijos revoliucijos „kūdikiai“.

Bažnyčioje nebūta bendros pozicijos ir JTO atžvilgiu. Buvo nemažai kritikų, kurie manė, kad JTO gali tapti pavojinga sekuliaria alternatyva Bažnyčiai ir krikščioniškai pasaulėžiūrai. Taip pat buvo kritikų, kuriems nebuvo priimtina, kad JTO bandoma iškelti virš nacionalinių valstybių interesų. Tačiau Jono XXIII neįtikino tokio pobūdžio nuogąstavimai. Jis užėmė tvirtą poziciją, kad turime ne bijoti naujų politinių procesų, to, jog pasaulis globalėja, ekonominės ir politinės sistemos tampa labiau priklausomos viena nuo kitos, bet stengtis įskiepyti į šiuos procesus pagarbą žmogaus orumui, laisvės ir teisingumo dermę.

Beje, Jono XXIII įpėdiniai buvo kur kas atsargesni, vertindami tiek žmogaus teisių ideologiją, tiek politinių lyderių gerą valią, siekiant solidarios ir teisingos pasaulinės tvarkos. Pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II rašė: „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teises“ – teises, kurias turi kiekvienas žmogus ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ir valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinamu prieštaringumu.“ Viena vertus, kalbos apie žmogaus teises liudija apie didėjantį moralinį jautrumą. Kita vertus, žmogaus teisių sąvoka neretai tampa puolimo prieš žmogų įrankiu. Pavyzdžiui, kai išrandamos vis naujos teisės, kurios yra ne kas kita kaip vartotojiškos ideologijos plėtros priedanga. Tačiau nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, nei Pranciškus neatmetė pačios žmogaus teisių idėjos svarbos, bet tvirtino, kad turime kritiškai vertinti kai kurių grupių primetamas šios idėjos interpretacijas.

***

Taika – daugiau nei vien karo veiksmų nebuvimas. Jau nuo šv. Augustino laikų taiką Bažnyčia suvokia kaip tvarkos harmoniją (tranquilitas ordini). Tai reiškia, kad taika neįsivaizduojama be tiesos ir teisingumo. Kita vertus, nuodėmės sujauktame pasaulyje mes turime būti pasirengę aktyviai meilės kovai už taikos atkūrimą ir puoselėjimą.

Tai, kad tiesa, teisingumas ir veikli meilė yra būtini harmoningos socialinės tvarkos pamatai, teigė ir Jono XXIII pirmtakai. Tačiau šis popiežius prideda ir ketvirtą pamatinę vertybę – laisvę. Enciklikoje Taika žemėje pabrėžiama, kad autentiška socialinė tvarka yra laisvės vaisius, dovana, o ne iš išorės mums primestos prievartos grandinės, iš kurių turime stengtis išsivaduoti. Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad autentikas lūžis istorijoje įvyks tada, jei pripažinsime, jog laisvė, o ne galia yra politinio gyvenimo pagrindas.

Problemiška tai, kad net ir laisvė politinių ideologijų yra paversta galios principu. Laisvė suprantama kaip troškimas turėti, o ne į įsiklausyti į Dievo sukurtą tvarką. Popiežiaus tvirtinimu, mes esame laisvi ne tada, kai neturime jokių ribų, tačiau kai įsisąmoniname savo ribas, atpažįstame tikruosius savo poreikius. Būtent todėl greta laisvės reikalinga tiesa, teisingumas ir veikli meilė.

Tiesa – tai mūsų gyvenimo tikrovės suvokimas. Mes esame ribotos būtybės, susijusios su kitais, ir mūsų gyvenimai skleidžiasi per santykius. Gyvenimas kitų akivaizdoje mus įpareigoja. Kita vertus, tiesa mums atskleidžia ir tai, kad kiekvienas esame apdovanotas nelygstamu orumu, ir jis yra mūsų pamatinės teisės būti žmogumi pamatas. Kiekviena socialinė tvarka, pateikdama viešojo gyvenimo sutvarkymo taisykles, privalo atsižvelgti į tai, kad nė su vienu žmogumi negalima elgtis bet kaip, kad kiekvienas turime žmogaus teises, kurios yra pirmesnės už bet kurią socialinę tvarką ar pilietinę bendruomenę, ir todėl negali jų būti panaikintos.

Teisingumo principas – tai teisių ir pareigų dermė. Kiekvienas turime ne tik teises, bet ir pareigas vienas kitam.

Pagaliau veikli meilė – tai kito žmogaus rūpesčių priėmimas, kaip savo pačių, ir drąsa ne manipuliuoti, naudotis kitu, bet jam patarnauti, rūpintis juo. Tai suvokimas, kad kitas yra ne kliūtis, bet dovana.

Šie principai suteikia laisvės sampratai struktūrą, o pastaroji leidžia sujungti vertybes į visumą.

***

Jonas XXIII ne tik įvardijo keturias taikos atramas, bet ir daug dėmesio enciklikoje skyrė aiškindamas socialinių deformacijų gydymo eiliškumą. Pasak popiežiaus, pirmiausia taika turi išsiskleisti žmogaus viduje, tada jau galime kalbėti apie tarpasmeninių ir tarpvalstybinių santykių lygmenį.

Atominis nusiginklavimas, pasak popiežiaus, labai svarbu, tačiau jis turi prasidėti nuo mūsų širdžių nusiginklavimo. Tik tada, kai mūsų širdyse galios ir konkurencijos principus pakeis tiesa, teisingumas, veikli meilė ir laisvė, mes tapsime tikrais taikos žmonėmis, galinčiais siekti bendrojo gėrio ir visos visuomenės lygmeniu.

Kalbėdamas apie tarpasmeninių santykių lygmenį, popiežius pabrėžė, kad įstatymų leidyba niekada negali siena atsitverti nuo moralės, nes tada teisinė sistema tampa ne bendrojo gėrio puoselėjimu, bet galingųjų įrankiu. Enciklikoje dar kartą primenama šv. Augustino frazė, kad be teisingumo valstybė tėra plėšikų gauja.

Klausimas – kaip mums įvardyti tą moralės sferą, kuri yra derama dirva teisingai teisinei sistemai? Šiuo atveju, Jono XXIII įsitikinimu, žmogaus teisių riboženkliai mums gali labai pasitarnauti.

Jonas XXIII įvardijo, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, kūno integralumą, bazinių poreikių į maistą, būstą, saugumą patenkinimą, teisę burtis į asociacijas ir aktyviai dalyvauti valstybės tvarkymo reikaluose, teisė į darbą ir žmogiškas darbo sąlygas, teisingą atlygį, deramą gydymą, teisę ugdytis ir tobulėti, ieškoti tiesos.

Visų šių teisių įvardijimas popiežiui svarbus kaip galimybė konkretizuoti, ką reiškia gyventi oriai. Jono XXIII įsitikinimu, tik tokia socialinė tvarka gali būti vadinama teisinga, kuri suteikia galimybę kiekvienam nariui gyventi oriai, laisvai ir atsakingai. Mes neturime bijoti įvairovės ir skirtumų socialinės tvarkos viduje, tačiau kiekviena teisinga tvarka turi orientuotis į bendrąjį gėrį. Pastarasis jokiu būdu nereiškia daugumos interesų primetimo mažumai, bet veikiau įsitikinimą, jog skirtingus interesus galima harmonizuoti, suderinti, kad jie neneigtų vienas kito, bet papildytų.

Pasak popiežiaus, teisinga socialinė tvarka turi gerbti etninį unikalumą, kita vertus, etminių mažumų teisės negali būti išpūstos tiek, kad pradėtų žeisti bendrąjį gėrį. Tautinis unikalumas negali paneigti žmogiškos prigimties universalumo.

Jonas XXIII enciklikoje Taika žemėje akcentavo, jog itin svarbu rūpintis silpniausiųjų teisėmis. Pavyzdžiui, emigrantų, politinių pabėgėlių, ligonių. Jiems turi būti sudarytos tokios pat žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos, kaip ir kitiems. Taip pat, pasak popiežiaus, negalima diskriminuoti žmonių pagal lytį, amžių, socialinį statusą, rasę, tautybę, pažiūras. Kita vertus, popiežius pabrėžė ir tai, kad žmogaus teisės neatsiejamos nuo pareigų ir pilietinių prievolių. Būti pilietiškai aktyviems, siekti bendrojo gėrio, bendradarbiauti, siekti tiesos – tai ne tik mūsų teisės, bet ir pareigos. Kai teisės ir pareigos atskiriamos, perspėjo Jonas XXIII, įsivyrauja chaosas, ir taika pranyksta.

Svarbia naujove enciklikoje Taika žemėje buvo raginimas bendrojo gėrio principo laikytis ne tik valstybių viduje, bet ir pasaulinėje politikoje. Popiežius rašė apie tai, kad žmonija įžengė į etapą, kai nacionalinės ekonomikos vis labiau susijusios tarpusavyje, kai vis daugiau politinių sprendimų tenka spręsti bendrai. Turime ne tiek polemizuoti, ar tai gerai, bet ieškoti būdų, kaip pakreipti šį procesą ne karo, bet taikos linkme.

Jonas XXIII sveikino tarptautinės viešosios valdžios idėją. Popiežius akcentavo,jog labai svarbu ugdyti valstybės vadovų dialogą, ir vis daugiau klausimų tarptautinėje politikoje turi būti sprendžiama diplomatijos priemonėmis, o ne iš jėgos pozicijų. Jonas XXIII tikėjosi, kad turtingosios valstybės ilgainiui suvoks, kad didžiuliai ekonominio išsivystymo skirtumai tarp valstybių turi būti mažinami, jei norime taikingo sambūvio.

Popiežius nebuvo tiek naivus, kad manytų, jog tarptautinę politiką grindžiančių vertybių perkeitimas yra paprastas ir greitas procesas. Šis perkeitimas, pasak popiežiaus, įmanomas tik tada, jei prieš tai taika įsivyraus žmonių širdyse ir valstybių viduje. Atradęs taikos svarbą savo gyvenime, žmogus pradės branginti taiką ir tarptautiniu lygmeniu.

***

Enciklika Taika žemėje neretai vadinama tauria Jono XXIII utopija, puikiai atskleidžiančia šio popiežiaus charakterį ir pasaulėžiūrą. Jis nuosekliai laikėsi dar šv. Tomo Akviniečio suformuluoto principo, kad geriau suklysti, apie ką nors galvojant geriau, nei yra iš tiesų, nei galvojant blogiau. Deja, galios perspektyva tarptautiniu lygmeniu, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo enciklikos Taika žemėje paskelbimo, vis dar vyrauja prieš laisvės principą. Tiesa, politinėje retorikoje vertybėms skiriamas svarbus vaidmuo, tačiau politinėje praktikoje vyrauja pragmatine pavadinta politka, kur pragmatiškumas suvokiamas kaip orientavimasis tik į didžiausią naudą sau čia ir dabar, išleidžiant iš akių bendrojo gėrio perspektyvą.

Enciklika Pacem in Terris vadinama Jono XXIII dvasiniu testamentu.

Kita vertus, į Jono XXIII dvasinį testamentą galima žvelgti ir kaip į svarbią pilietinę programą visiems geros valios žmonėms. Enciklikos pabaigoje popiežius labai aiškiai suformuluoja priesakus, kaip karo ir neapykantos kultūrą keisti taikos, laisvės ir solidarumo kultūra.

Pirma, krikščionys turi aktyviai įsitraukti į viešą gyvenimą. Veiklios meilės principas reikalauja dalyvauti, tvarkant bendrus reikalus, kuriant teisingas politines institucijas. Pilietinis aktyvumas yra svarbi kiekvieno krikščionio pareiga.

Antra, krikščionys turi aktyviai siekti profesinių žinių, gilintis į šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Jei mes norime keisti pasaulį, mums reikalinga ne tik gera valia, bet ir dalykinė kompetencija.

Trečia, krikščionio pasaulėžiūra ir gyvenimas turi būti vientisi. Krikščionybė nėra teorija, bet kasdienė praktika.

Ketvirta, ugdymo procese mes negalime apleisti vertybinio ugdymo. Kaip jau minėta, labai svarbu ugdyti dalykines kompetencijas, ugdyti protą, tačiau be dorovinės brandos, be vertybinio ugdymo mes negalėsime deramai pritaikyti savo žinių.

Penkta, mes, kirkščionys, turime drąsiai dalyvauti dialoge su kitas pažiūras turinčiais žmonėmis. Turime skirti klaidą ir klystantįjį, pažiūras ir žmogų. Dialogas nereiškia, kad turime keisti savo pažiūras, bet veikiau tai, jog yra daugybė sričių, kur reikalingas skirtingas pažiūras turinčių žmonių bendradarbiavimas.

Šešta, turime nepasiduoti klaidingiems populiariems mokymams, kurie ignoruoja žmogaus orumo sampratą, kurie bando primesti žiūrėjimą į pasaulį vien tik per ekonominės naudos prizmę.

Septinta, turime būti kantrūs ir išmintingi, suprasti, kad tikros permainos bręsta lėtai, ir jų turime siekti nedideliais žingsniais. Labai svarbu įsisąmoninti, ką jau įmanoma keisti dabar, o kurias permainas dar turime kantriai brandinti.

Aštunta, bendrystės auginimas visais lygmenimis. Bendrystė parapijoje, Bažnyčioje, šeimoje, valstybėje, valstybių santykiuose. Tai nuolatinis uždavinys ir įsipareigojimas.

Devinta, svarbiausia visada prisiminti, kad tikrasis taikos karalius yra Jėzus Kristus. Jis yra taikos šaltinis, ir būtent sekimas Juo yra tikrasis taikos auginimo kelias.

***

Paskelbęs encikliką Jonas XXIII įsitaisė Sesės Mirties (jis labai mėgo šį Šv. Pranciškaus kreipinį į mirtį) šešėlyje. Skausmai vis didėjo ir tapo aišku, kad popiežius gyvena paskutines žemiškosios kelionės dienas. Tiesa, jo asmeninis gydytojas ne kartą stebėjosi popiežiaus „geležine valia gyventi“, nes kelis kartus atrodė, kad jau viskas, o popiežius vis dar juokavo ir bendravo su artimiausiais bičiuliais. Pavyzdžiui, sūnėnui, atėjusiam aplankyti, pareiškė, kad dabar yra tikras popiežius, nes svarbiausia popiežiaus pareiga – melstis ir kentėti.

Kai gydytojas Jonui XXIII pranešė, kad laikas atsisveikinti su artimaisiais, nes kelionė pas Dangiškąjį Tėvą gali prasidėti kiekvieną akimirką, Jonas XXIII susikvietė visus, kas jam padėjo paskutinėmis savaitėmis ir pasakė įspūdingą kalbą.

Popiežius silpnu balsu teigė  norintis atskleisti savo tarnystės Viešpačiui paslaptį. Jis ranka parodė priešais lovą ant sienos kabanti Nukryžiuotąjį ir pasakė, kad tai pirmasis vaizdas, kurį jis pamato atsibudęs, taip pat tai paskutinis vaizdas, prieš jam užmerkiant akis miegui. Jis valandų valandas gali kalbėtis su Nukryžiuotoju ir mokytis iš Jėzaus. Popiežius atkreipė dėmesį į plačiai ištiestas Nukryžiuotojo rankas, kurios ištiestos apglėbti visa pasaulį. Būtent šios rankos ir yra visa Jono XXIII programa. Privalome visuomet prisiminti, kad Kristus mirė už visus, už kiekvieną žmogų, ir niekas Jam nėra svetimas. Tokia turi būti ir Kristaus įsteigta Bažnyčia.

Po šio pokalbio popiežiaus žemiškoji kelionė dar tęsėsi keletą dienų. Jis dar išsakė viltį, kad jo įpėdiniu bus kardinolas Montinis, galintis sėkmingai užbaigti Susirinkimą. Ši Jono XXIII viltis iš tiesų įsikūnijo. Kardinolų konklava, prasidėjusi po iškilmingų Jono XXIII laidotuvių, gana greitai naujuoju popiežiumi išrinko Montinį, pasirinkusį Pauliaus VI vardą. Šis popiežius, kuris, regis, turėjo visas savybes būti puikiu šv. Petro įpėdiniu, iš tiesų užbaigė Susirinkimą, tačiau vėliau išgyveno sudėtingą egzistencinę dramą ir rimtai galvojo atsistatydinti. Paradoksalu, bet romiam kaimiečiui Jonui XXIII, teologiniu išsilavinimu ar politikos savybėmis tikrai neprilygstančiam savo įpėdiniui, popiežystės kryžius neatrodė toks sunkus.

***

Jonas XXIII buvo vadinamas žmonių popiežiumi. Jis pakeitė popiežiaus vaizdinį. Jonas Paulius I, Jonas Paulius II ir Pranciškus pratęsė jo pradėtą benravimo stilių.

Liudininkų teigimu, paskutinį kartą prieš pat mirtį atgavęs sąmonę, Jonas XXIII pakartojo šv. Petro žodžius, pasakytus Jėzui: „Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu.“

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos Kelio bendrija.

Bernardinai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *