Andrius Navickas. Žmogaus orumo sargyboje: popiežius Jonas Paulius II

Jonas Paulius II portretas

EPA nuotrauka

Balandžio 27 dieną šventaisiais bus paskelbti du XX amžiaus popiežiai – Jonas XXIII ir Jonas Paulius II. Apie pirmąjį slavų kilmės popiežių Bažnyčios istorijoje Joną Paulių II parašyta daugiau knygų nei apie bet kurį kitą jo pirmtaką. Jono XXIII pontifikato metu įžengėme į televizijos erą, o Jonas Paulius II mus atvedė į interneto epochą, kurioje informacija gausėja stulbinamu tempu.

Praktiškai kiekvienas Jono Pauliaus II žingsnis buvo įdėmiai stebimas ir komentuojamas. Informacijos gausa ne visada yra tvirta mūsų supratimo atrama. Paprasta pasiklysti smulkmenose. Kita vertus, kartais tai, kas, regis, tėra smulkmena, liudija daugiau nei sutartinai istoriniais vadinami gestai.

Į Joną Paulių II galima žvelgti skirtingais aspektais, sutelkiant dėmesį į įvairias jo veiklos sritis. Mano įsitikinimu, šiandien mums aktualiausias lieka bekompromisis ir pasiaukojantis žmogaus orumo gynimas. Žodžiais, veiksmais ar paprasčiausiai tylia malda ir šypsena, kai skausmas nebeleido nei kalbėti, nei judėti.

***

Kardinolų konklava, 1978 metų spalį popiežiumi išrinkusi lenką kardinolą Karolį Voitylą (Karol Wojtyla), turi svarbią priešistorę.

Rugpjūtį mirė popiežius Paulius VI. Tai, kad popiežius silpsta, buvo žinoma, ir jo mirtis nebuvo staigmena, kardinolai jau buvo pasiruošę kelionei į Vatikaną. Naujojo popiežiaus rinkimai jau iš anksto buvo pavadinti istoriniais. Veikiausiai dėl vis stiprėjančio jausmo, kad turime aiškiai atsakyti į klausimus – ar Antrasis Vatikano Susirinkimas buvo klaida, kurią derėtų kuo greičiau pamiršti, ar Dievo malonė, kurią derėtų gerokai plačiau išskleisti Bažnyčios gyvenime? Kitas itin svarbus klausimas – ar Bažnyčia dar gali pasiūlyti tvirtą atramą vis labiau chaotiškam ir sutrikusiam pasauliui? Ar neturime sąžiningai pripažinti, kad dialogo su šiuolaikiniu pasauliu siekis patyrė nesėkmę, ir dabar turėtume grįžti prie Bažnyčios, kaip naujojo Nojaus laivo, sampratos?

Po pirminio Susirinkimo entuziazmo atėjo „dykumos“ laikotarpis. Viena vertus, jis susijęs ir su tuo, kad daliai Susirinkimo entuziastų trūko Jono XXIII romumo, ir jie pasijuto gavę įgaliojimus perimti iš Šventosios Dvasios Bažnyčios atnaujintojų vaidmenį. Kita vertus, dar prieš Susirinkimą ilgai kauptos vidinės Bažnyčios problemos, savotiškas vidinis pūlinys, skaudžiai sprogo ir tapo regimos kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo krizės. Taip pat labai sustiprėjo katalikų dalijimasis į įvairias ideologines frakcijas, kovojančias tarpusavyje. Pamaldus, intelektualus ir kilnus popiežius Paulius VI jautėsi tapęs vis tirštėjančių problemų įkaitu. Jis labai skaudžiai išgyveno vis stiprėjantį kritikos viesulą, ypač kai bandė aktyviai ginti gyvybės kultūrą. Jam atrodė, kad procesai tapo nekontroliuojami, ir geriausia būtų ieškoti tvirtesnio popiežiaus. Tačiau jis ryžosi išgerti karčią popiežystės taurę iki galo.

Popiežius Paulius VI – vienas iškiliausių italų teologų, kuriame teko ypač sudėtingas uždavinys – užbaigti jo pirmtako pradėtą Bažnyčios Susirinkimą.

Mirus Pauliui VI atrodė visai realu, kad popiežiumi taps kuris nors iš Susirinkimo kritikų, tačiau kardinolai, regis, nustebino patys save jau pirmąją konklavos dieną popiežiumi išrinkdami Venecijos patriarchą Albino Lučianį (Albino Luciani), kuris, prasidedant konklavai, net nebuvo minimas kaip vienas iš favoritų. Po šios konklavos kardinolai kalbėjo, kad itin stipriai pajutę Šventosios Dvasios veikimą. Atrodė, kad džiugesys palietė net ir Susirinkimo kritikus, nors jau pats naujojo popiežiaus vardo pasirinkimas nepaliko abejonių, kad jis ištikimas Susirinkimo dvasiai. Lučianis pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko dvigubą vardą – Jonas Paulius I. Jau per pirmąsias pontifikato dienas jis sužavėjo aplinkinius paprastumu ir iš jo trykštančiu vidiniu džiaugsmu ir buvo pramintas „besišypsančiu popiežiumi“.

Jonas Paulius I – Albino Luciani. Jį iš karto labai pamėgo žmonės, tačiau jo pontifikatas tęsėsi tik 33 dienas.

Deja, naujojo popiežiaus šypsena džiugino tik trisdešimt tris dienas. Ankstyvą rugsėjo 29-osios rytą viena iš sesių vienuolių, dirbusių popiežiaus rūmuose, atrado Joną Paulių I mirusį. Naktį jį ištiko sunkus infarktas. Tai buvo šokas visiems.

***

Atrodė, kad naujoji konklava tėra visai neseniai pasibaigusios tęsinys. Tačiau svarstymų dvasia buvo labai pasikeitusi. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuris vis skambėjo konklavos metu: ką Viešpats tokiu trumpu pontifikatu norėjo pasakyti? Šis klausimas stiprino įsitikinimą, kad kardinolai turi priimti ryžtingą sprendimą, žengti istorinį žingsnį.

Paradoksalu, bet dar prieš mėnesį idėja, kad derėtų rinkti ne italų kilmės popiežių, neatrodė įtikinama, o dabar ji vis labiau panašėjo į tą „gelbėjimosi ratą“, kurį Dievas meta savo Bažnyčiai. Kai buvo įveiktas „psichologinis barjeras“ ir kandidato pradėta dairytis už Italijos ribų, tapo praktiškai aišku, kad nėra tinkamesnės kandidatūros už Krokuvos vyskupą Karolį Voitylą, kuris simboliškai pasirinko Jono Pauliaus II vardą, tarsi įsipareigodamas tęsti visų trijų savo pirmtakų pradėtą darbą.

Beje, yra išlikęs pasakojimas, kad lemtingos konklavos metu kardinolas Voityla skaitė marksistinį Lenkijoje leistą žurnalą. Kai vienas iš kardinolų pasiteiravo, ar Voityla nemano, jog tai nėra deramas skaitinys, šis šypsodamasis atsakė, kad jo sąžinė šiuo atveju visiškai rami. Turime bijoti ne kritikų, bet to, kas yra įtrūkę mūsų viduje.

***

1978 metų spalio 16 dieną kardinolas Voityla išgirdo klausimą – ar priimi? Jo atsakymas buvo tvirtas: „Tikėdamas Kristumi, savo Viešpačiu, ir būdamas jam klusnus, pasitikėdamas Kristaus ir Bažnyčios motina, suprasdamas laukiančius didelius sunkumus, priimu.“

Taip prasidėjo 9665 dienas trukęs pontifikatas, kurio metu popiežius paskelbė 14 enciklikų, 15 apaštalinių paraginimų, 12 apaštalinių konstitucijų, 45 apaštalinius laiškus, daugybę homilijų, viešų kalbų, surengė 1164 bendrasis audiencijas, kuriose dalyvavo 17 665 800 žmonių iš viso pasaulio.

Įspūdinga statistika, tačiau prie jos turėtume pridėti dar vieną itin svarbų Jono Pauliaus II veiklos aspektą – piligrimystę pas tikėjimo brolius ir seseris visame pasaulyje, dalinantis Gerosios Naujienos džiaugsmu bei stiprinant jų tikėjimą. Popiežius per 104 apaštalines keliones aplankė 129 valstybes. Suskaičiuota, kad popiežius nukeliavo 1 247 613 kilometrų, tai atstumas, tris kartus ilgesnis nei skiria Žemę nuo Mėnulio. Popiežius išvykęs iš Romos buvo 822 dienas, per kurias aplankė 1 022 miestus. Kelionėms reikėjo labai daug popiežiaus jėgų, tačiau jis buvo įsitikinęs, jog labai svarbu, kad katalikai Jėzų, Bažnyčią, tikinčiųjų bendrystę suvoktų ne kaip abstrakcijas, bet kaip čia ir dabar besikleidžiančią tikrovę. Jis siekė būti ne iš Vatikano bendraujantis, bet tarp tikėjimo brolių ir seserų esantis popiežius.

Kai netrukus po inauguracijos jis lankėsi Asyžiuje, norėdamas pasisemti jėgų iš šv. Pranciškaus, vienas iš sutiktų piligrimų šūktelėjo: „Nepamirškit tylos Bažnyčios.“ Popiežiaus atsakymas įėjo į istoriją: „Nebėra tylos Bažnyčios, nes ji dabar kalba mano, popiežiaus, balsu.“

Popiežius Jonas Paulius II Vilniuje.

***

Jei reikėtų visą šį įspūdingą pontifikatą apibūdinti kaip vieną svarbiausią žinią, nedvejodamas pasirinkčiau raginimą – „Nebijokite“.

„Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas. Dar kartą kartoju – nebijokite. Kristus žino, kas yra žmogus ir kiek žmogus gali. Tik jis vienas tai žino.“

Taip naujasis popiežius Jonas Paulius II kreipėsi į viso pasaulio žmones savo išrinkimo dieną. Tai nebuvo deklaratyvus raginimas, tai buvo viso jo pontifikato programa.

Popiežiaus biografas Džordžas Veigelis (George Weigel) rašė, kad visas Jono Pauliaus II gyvenimas buvo nuolatinis atsivertimas, gyvenimo durų atidarymas Jėzui.

Jonas Paulius II kartojo, jog dera kiekvieną akimirką ieškoti Jėzaus. Visas mūsų gyvenimas turi būti ne kas kita, kaip nuolatinis nuoširdus Jo ieškojimas. Jis rašė: „Neapleiskime šios užduoties net ir tada, kai mus apgaubia tamsa, puola pagundos, o širdį spaudžia sielvartas ar nežinia. Visi šie dalykai yra neišvengiami žmogaus gyvenime, Jie net gali pasitarnauti, nes grūdina mūsų dvasią.“

Atsivertimas nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinė pareiga, kai reikia nuolatos įveikti į širdį įsėlinusią baimę. Todėl visą laiką turime sau ir kitiems kartoti – nebijokime.

***

Antrasis Vatikano Susirinkimas priminė, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas šventumui, ir keliai į šį tikslą gali būti labai skirtingi. Net žmogus, gyvendamas tarsi įprastą gyvenimą, gali pasiekti šventumo pilnatvės. Šiuos teiginius popiežius Jonas Paulius II priėmė labai rimtai. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad šiandien evangelizacijai yra kur kas svarbesnė šventumo, o ne argumentų kalba. Kita vertus, popiežius vis kartojo, kad kankinystė yra tiesiausias kelias į šventumą, o XX amžius – tai kankinių amžius. Net pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai krikščionys buvo metami liūtams, tiek žmonių nežuvo už savo tikėjimą, kiek per XX amžiaus politines katastrofas.

Jonas Paulius II beatifikavo 1338 Dievo tarnus per 147 beatifikacijos ceremonijas, taip pat per 51 kanonizacijos šv. Mišias paskelbė 482 naujus šventuosius. Palyginimui – nuo 1588 metų, kai popiežius Sikstas V reglamentavo kanonizacijos procesą, iki 1978 metų buvo paskelbti 302 šventieji. Nieko nuostabaus, kai šalia besidžiaugiančiųjų buvo ir aršių kritikų, kurie perspėjo dėl „šventumo infliacijos“, tvirtino, jog Vatikane atsidarė „šventųjų fabrikas“. Kaip liudija kardinolas Stanislavas Dzivišas (Stanislav Dziwisz), į tokius priekaištus paprastai Jonas Paulius II atsakydavo, kad pretenzijas reikėtų reikšti ne jam, bet Šventajai Dvasiai, kuri dosniai lieja savo malones žmonėms.

1983 metais popiežius reformavo beatifikacijos ir kanonizacijos bylų nagrinėjimo tvarką, ir jos tapo labiau panašios ne į teismo procesus, bet į istorinius tyrimus. Taip pat jis pašalino, jo įsitikinimu, perteklinius kriterijus.

Kalbant apie žmogaus orumo gynimą, išskirtine derėtų vadinti kunigo Maksimiljano Kolbės (Maximilian Kolbe) paskelbimą šventuoju 1982 metų spalio 10 dieną. Lenkas kunigas Kolbė buvo nacistų nužudytas Aušvice, kai nusprendė pasiaukoti už kitą myriop pasmerktą žmogų. Šis kilnus poelgis apvainikavo prasmingą, tarnystei žmonėms pašvęstą gyvenimą.

Vienuolis Maksimiljanas Kolbė pasiaukojo už kitą koncentracijos stovykloje

Žinia apie Kolbės kanonizacijos bylą buvo sutikta su dideliu entuziazmu, tačiau vėliau pradėtos kelti abejonės. Nors akivaizdu, kad Kolbė pasielgė herojiškai, ar dera jo poelgį vertinti kaip mirtį už tikėjimą? Aušvico komendantas, nužudęs Kolbę, regis, nė nežinojo, kad žudo kunigą, ir šis smurto aktas neturėjo antireliginės motyvacijos. Popiežiui teko įvertinti tokių prieštaravimų svarumą, ir jis nusprendė, kad kunigas Kolbė yra ne tik šventasis, bet ir kankinys už tikėjimą. Jono Pauliaus II viešai išsakytas argumentas buvo itin svarbus. Pasak jo, kiekvienas, kuris pyktį, neapykantą, smurtą nukreipia prieš kitą žmogų, kartu puola Bažnyčią ir tikėjimą, nes žmogaus orumo gynimas yra vienas svarbiausių krikščionybės uždavinių. Vėliau enciklikoje „Gyvybės Evangelija” (Evangelium Vitae) Jonas Paulius II rašė, kad bet kuris smurtas prieš gyvybę skausmingai sukrečia Bažnyčią ir visai nesvarbu, koks puolamo žmogaus tikėjimas, socialinis statusas, dorovingumas ar sveikatos būklė. Svarbiausia, kad jis yra žmogus.

***

1995 metais paskelbtą encikliką „Gyvybės Evangelija” drįstu vadinti svarbiausiu Jono Pauliaus II dokumentu, nes čia popiežius stojo į svarbiausią kovą – už gyvybės kultūrą. Enciklika pradedama žodžiais: „Gyvybės evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Ji turi būti skelbiama be baimės ir ištikimai kaip „Geroji naujiena“ visų amžių ir kultūrų žmonėms.“

Žmogus, pasak Jono Pauliaus II, pašauktas gyvenimo pilnatvei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnatvė – tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu. Žmogaus kilnumo pripažinimas niekada negali remtis tuo, kaip mes tą žmogų suvokiame arba kaip mes su juo susidūrėme, toks pripažinimas turi būti grindžiamas suvokimu, kad nuo pat pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties žmogus gyvena ryšyje su Dievu. Žmoguje švytintis panašumas su Kūrėju daro jį svarbesnį už visas idėjas ir kitų žmonių požiūrį jį, o žmogiškoji būtis yra absoliuti. Žmogaus orumas nėra nuopelnas ar socialinio patvirtinimo reikalaujanti kokybė, bet dovana, kurios visiškai negalima prarasti.

Deja, mokslo ir technologijos pažanga ne tik plečia žmonių galią, bet kartu atveria kelią naujoms kėsinimosi į žmogaus orumą formoms. Pražūtingiausia tai, kad įsigalėjo kultūrinis klimatas, pateisinantis ar net skatinantis nusikaltimus gyvybei. Pavojingai kinta žmonių santykis su gyvybe. Pasak popiežiaus, tai, kad daugelyje valstybių įstatymais paversti gyvybei prieštaraujančius veiksmus yra moralės nuosmukio liudijimas. Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tapo socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Tai žalojo pačią mediko profesiją.

Gyvename pasaulyje, kuriame naikinamos negimusių arba gyvenimą bebaigiančių žmonių gyvybės, ir tai nebesukelia nei pasibaisėjimo, nei pasmerkimo, o aptemdyta daugelio žmonių sąžinė net nereaguoja į tai, kaip į pasibaisėtiną dalyką.

Jono Pauliaus II tvirtinimu, abejingumo ir dorovinės nejautros pozicija logiškai skatina vis stiprėjantį galingųjų karą su silpnaisiais: gyvybė, pareikalausianti daugiau susitaikymo, meilės ir rūpesčio, laikoma nenaudinga arba vadinama nepakeliama našta ir atmetama. Žmogus, dėl ligos, negalios ar paprasčiausiai dėl savo egzistavimo keliantis pavojų gausiau apdovanotųjų gerovei ar gyvenimo būdui, pradedamas laikyti priešu, jam priešinamasi arba jis pašalinamas. Tai ne kas kita, kaip grėsmingas „suokalbis prieš gyvybę“.

***

Žmogaus orumo nuvertinimas susijęs su keliomis priežastimis: iškreipta laisvės samprata, kančios demonizavimu bei vartotojiška sąmone.

Jono Pauliaus II tvirtinimu, laisvė, kuri nustoja pripažinti ir gerbti savo esminį ryšį su tiesa, ne tik neigia ir naikina save, bet tampa veiksniu, lemiančiu kitų naikinimą. „Kai laisvė, vedama troškimo išsivaduoti iš bet kokio pavidalo tradicijų bei autoritetų, atmeta net aiškiausius objektyvios ir visuotinės tiesos – asmeninio ir socialinio gyvenimo pamato įrodymus, tada asmuo vieninteliu ir neginčijamu savo pasirinkimų matu pagaliau nustoja laikyti tiesą apie gėrį ir blogį ir ima vadovautis savo subjektyvia, besikeičiančia nuomone, arba, tiesą sakant, savanaudiškais interesais bei užgaidomis“, – rašoma enciklikoje „Gyvybės Evangelija”.

Jei savosios autonomijos įtvirtinimas suvokiamas kaip absoliuti vertybė, tai natūralu, jog kiti žmonės tampa konkurentais ir priešais, nuo kurių reikia gintis. Visuomenė tampa tarpusavyje kovojančių individų maišalyne, kurioje svarbiausia tampa jėga. Gyvybė, moralinės normos tokioje visuomenėje tampa derybų, kurių nevaržo jokios moralinės normos, objektu. Silpnieji (negimę kūdikiai, ligoniai, neįgalieji, seneliai ar neturintys pakankamai materialinių gėrybių žmonės) pradedami suvokti kaip našta, kurios dera nusikratyti. „Suokalbiui prieš gyvybę“ nesipriešinanti visuomenė gali formaliai atrodyti demokratinė, tačiau tai tik regimybė, nes vidujai joje neišvengiamai suveši moralinės tironijos dvasia. „Teisė“ nustoja buvusi teise, nes ji netenka vienintelio tvirto pamato – neliečiamo asmens orumo, o valstybė jau nebėra „bendri namai“, kuriuose visi gali gyventi pagal pamatinės lygybės principą, ji paverčiama tirone, pasisavinusia teisę atsikratyti silpniausių ir labiausiai neapgintų savo narių gyvybių.

***

Demokratinių valstybių grimzdimą į moralinę tironiją dar sustiprina kultūrinis klimatas, kančioje neįžvelgiantis nei prasmės, nei vertės, bet laikantis ją blogio įsikūnijimu, kurį reikia bet kuria kaina pašalinti. Pats eutanazijos terminas (graikiškai – maloni, gera mirtis) – klaidinantis. Silpno, ligoto žmogaus žudymas, pridengtas šios sąvokos kauke, teisinamas klaidingu gailesčiu, kylančiu matant ligonio klaidas, taip pat vis įtaigiau atrodančiu motyvu apie veltui išleidžiamas lėšas, kurias esą būtų galima panaudoti „racionaliau“.

Enciklikoje Jonas Paulius II apgailestavo, kad šiuolaikinėje visuomenėje vadinamoji „gyvenimo kokybė“ suprantama vien – arba pirmiausia – kaip ekonominis efektyvumas, besaikis vartojimas, fizinis grožis bei malonumai, ignoruojant gilesnius egzistencijos matmenis – tarpasmeninį, dvasinį ir religinį. Kančia – neišvengiama žmogiškosios egzistencijos našta, bet kartu ir galimo asmenybės augimo veiksnys, tokiame kontekste „cenzūruojama“, ji atmetama kaip bevertė, iš tikrųjų su ja kovojama kaip su blogiu, kurio reikia visada vengti. Kai kančios išvengti negalima ir išnyksta visos būsimos gerovės perspektyvos, tada atrodo, kad gyvenimas neteko prasmės, ir žmogui stiprėja pagunda savintis teisę gyvybę nuslopinti.

Taip pat ir gyvybės pradėjimas tampa priešu, kurio lytiniuose veiksmuose reikia vengti: jei jis pasirenkamas, tai tik dėl to, kad išreiškia troškimą ar tiesiog valią „bet kokia kaina“ turėti kūdikį, o ne dėl to, jog žymi visišką kito žmogaus priėmimą, taigi ir atvirumą gyvenimo pilnatvei, kurią ženklina kūdikio atsiradimas.

***

Jono Pauliaus II pateiktai iššūkių žmogaus orumui ir gyvybės kultūrai diagnozė negailestinga. Tačiau popiežiaus tikslas nėra konstatuoti, kad viskas beviltiška. Popiežiaus tvirtinimu, gyvename pasaulyje, kuriame yra ir šviesos, ir šešėlių, turime realistiškai vertinti pasaulį, kuriame gyvename, idant galėtume stengtis jį pakeisti. Kaip rašoma enciklikoje „Gyvybės Evangelija”: „esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai. Mes ne tik „susiduriame“ su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame jo „viduje“: jis liečia mus visus, visi jame dalyvaujame, ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę.“

Ką reiškia kovoti už gyvybės kultūrą?

***

Negali būti pateisinamas joks įstatymas, kuris pažeidžia žmogaus gyvybę ar orumą, nesvarbu, kad ir kokiais motyvais bei argumentais jis būtų grindžiamas. Jono Pauliaus II tvirtinimu, krikščionis ne tik gali, vadovaudamasis sąžine, tokiam įstatymui nepaklusti, bet ir privalo daryti viską, kas nuo jo priklauso, siekdamas jį atšaukti. Kiekvienas žmogus yra brangesnis už viso pasaulio materialines gėrybes, ir šio principo joks politikas, jokia institucija negali atšaukti.

Ne tik žodžiais, bet ir visu gyvenimu pasauliui turime skelbti žinią apie unikalų Jėzaus santykį su kiekvienu asmeniu, apie tai, jog kiekvieno žmogaus veide švyti Kristaus veidas. Kartu tai žinia, kad nuoširdus savęs dovanojimas yra visiško savo laisvės įgyvendinimo kelias.

Skelbdami Gyvybės Evangeliją, neturime baimintis priešiškumo ar nepopuliarumo, privalome atmesti visus kompromisus ir dviprasmybes, kas palenktų mus tapti panašius į šį pasaulį. Kartu mes turime neapsiriboti vien motinos įsčiose esančios gyvybės ar žemiškąjį gyvenimą baigiančių žmonių apsauga, bet nuosekliai kovoti su įsigalėjusiu galios kultu, niekinančiu visokį silpnumą, gundančiu žmogų galimybe tapti gyvybės viešpačiu iliuzija. Pagarba senatvei, vartotojiško šėlsmo atsisakymas, rūpinimasis kaliniu, ligoniu, emigrantu, benamiu – tai sudėtinė Gyvybės Evangelijos dalis.

„Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų. Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos. Tapkite bendruomene, kurie neturi bendruomenės.“

***

„Gyvybės Evangelija” buvo sutikta nevienareikšmiškai. Tai buvo svarbus pastiprinimas visiems, kurie puoselėja gyvybės kultūrą ir išgyvena dėl vis didėjančio abejingumo ar net priešiškumo gyvybei. Kartu tai buvo papiktinimas tiems, kurie buvo įsitikinę, kad Bažnyčia neturėtų komentuoti teisės aktų ar aiškinti, kaip žmonėms gyventi, kai jie palieka šventoriaus teritoriją.

Paradoksalu, jog įtakingi politikai, džiaugsmingai besifotografuojantys kartu su popiežiumi, viešai pasakojantys, jog pripažįsta jo autoritetą, grįžę į savo šalį be skrupulų toliau kovodavo mirties kultūros šalininkų gretose.

Jonas Paulius II ovacijomis buvo sutinkamas tarptautiniuose forumuose, visi mielai jį išklausydavo, bet itin retai įsiklausydavo. Šioje situacijoje ypač svarbi tapo antroji enciklikos „Gyvybės Evangelija” dalis, kuri buvo parašyta ne ant popieriaus, bet paties popiežiaus gyvenime.

***

Jau sergantis popiežius Jonas Paulius IIEPA nuotrauka

Jonas Paulius II patyrė labai daug kančių. Dar prieš tampant popiežiumi, jam teko kęsti sunkumų nacių okupacijos laikotarpiu. Paskui buvo pasikėsinimas, bent keli kaulų lūžiai, Parkinsono liga. Tie, kas su popiežiumi artimai bendravo kasdien, pasakojo apie, regis, beribę jo kantrybę ir tvirtybę. Neretai visos piligriminės kelionės į užsienio valstybę metu jam tekdavo kęsti didžiulių skausmų, nepaisydamas to, jis šypsodavosi ir visą dėmesį sutelkdavo į kitus. Kardinolas Valteris Kasperis (Walter Kasper) yra pasakęs, kad ne vienus metus popiežiaus „antrąja profesija“. buvo tapusi kančia.

Popiežius nebandė slėpti savo silpnumo ar kančios. Jis suprato, kad kenčiančio žmogaus liudijimas kur kas svaresnis ir didesnė pagalba kitiems, patiriantiems kančių, nei bet kokie žodžiai. Tiesa, toli gražu ne visi pritarė tokiai popiežiaus laikysenai. Vis pasigirsdavo pasipiktinimų, kad silpno ir „apgailėtino“ popiežiaus pasirodymas viešumoje erzina. Esą popiežius privalo atsistatydinti ir „nebevarginti savęs ir kitų“.

Kaip liudija kardinolas Dzivišas, progresuojant Parkinsono ligai, Jonas Paulius II iš tiesų svarstė atsistatydinimo galimybę, tačiau paskui apsisprendė, kad turi nešti jam patikėtą kryžių iki galo. Be to, jis tikėjo, kad kančia ir silpnumas, kuriuos patiria, tiek jam, tiek visai Bažnyčiai yra Dievo dovana, bandymas prakalbinti šiuolaikinio žmogaus sąžinę ir širdį.

***

Jono Pauliaus II pontifikate galima atrasti daug įvykių, kurie vadintini istoriniais. Kalbant apie popiežių, kaip pirmiausia gyvybės kultūros apaštalą, būtina paminėti jo paskutinę kelionę už Romos ribų į Lurdą, Prancūzijoje, 2004 metų vasarą. Čia jis pasakė, jog jaučiasi savo vietoje – ligonis tarp kitų ligonių.

Džonas Alenas (John Allen), išsamiai aprašęs šią popiežiaus kelionę, teigia, kad būtent Lurde buvo pabaigtas virsmas nuo Katalikų Bažnyčios vadovo į gyvą žmogiško skausmo simbolį, kuriame švyti Nukryžiuotasis. Dar kartą visi galėjome prisiliesti prie Išganymo slėpinio, jog stipriausias Kirstus buvo ant kryžiaus, kai negalėjo nieko daugiau – tik priimti Tėvo valią.

Kenčiančio ir labai nuolankaus popiežiaus Lurde vaizdas žodžiams apie kančios vaisingumą suteikė ypatingą jėgą. Tikrai galima sutikti su Vaigeliu, kad paskutiniai Jono Pauliaus II gyvenimo metai buvo paskutinė ir pati įtaigiausia jo evangelija.

***

Kardinolas J. Ratzinger ir popiežius Jonas Paulius IIEPA nuotrauka

2005 metų Velykų rytą popiežius Jonas Paulius II pasirodė lange gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Jis buvo skaidrios sąmonės, tai buvo aiškiai matyti jo žvilgsnyje. Popiežius labai norėjo bent trumpai kreiptis į žmones. Tačiau lūpos neklausė, ir visi galėjo matyti tik jo kančios persmelktą veidą. Popiežius tegalėjo tyliai palaiminti. Jis atrodė dar silpnesnis nei anksčiau, tačiau kiekvienas, kuris jį matė, gali pasakyti, kad liudijo gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės pergalę prieš neapykantą, silpnumo pergalę prieš norą valdyti kitą. Tądien lange jis pats buvo įtaigiausia Gyvybės Evangelija.

***

2005 metų balandžio 2 dieną Jonas Paulius II gimė amžinajam gyvenimui. Paskutiniai popiežiaus žodžiai buvo silpnu balsu ištarti vienai sesei vienuolei: „Leiskite man eiti pas Viešpatį.“

***

Arkos bendruomenės įkūrėjas Žanas Vanjė (Jean Vanier) iš karto po Jono Pauliaus II mirties rašė, kad šis pamažu, bet drąsiai nusileido į mažumo kančią, išsaugodamas šviesų protą. Dėl ligos jo veidas buvo perkreiptas, o kūnas sustingo. Buvo metas, kai jis nebegalėjo kalbėti. Jam tekėjo seilės. Jis buvo pažemintas. Buvo sunku į jį žiūrėti. Žmonės nusukdavo nuo jo savo žvilgsnius. Tačiau jis niekada nenukreipė savo žvilgsnio nuo žmonių. Visada ir visur Jonas Paulius II skelbė žmogaus ir gyvybės teises. Tačiau gyvenimo pabaigoje jo paties silpnumas – daug iškalbingiau nei žodžiai – bylojo apie asmens, sukurto širdžių bendrystei, vertę.

Už kančios ar ligos perkreipto veido visada slypi asmuo, kurį Dievas myli ir kurį yra pasirinkęs. Popiežiaus sergantis kūnas buvo daugiau nei enciklika. Jis savimi perteikė pasauliui žinią apie kiekvieno asmens vertę. Taip mylinti Dievo jėga atsiskleidė per jo silpnumą. Mes žavimės stipriaisiais. O silpnajam reikia kito – jis pritraukia meilę. Meilė ištrykšta iš pasidalyto silpnumo.

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos „Kelio bendrija“.

Bernardinai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *