Visi įrašai, kuriuos paskelbė Aušra

Krikščioniško pilietinio veikimo forumas: kviečiame krikščionis būti pilietiškais veiklios artimo meilės liudytojais

Kovo 4 d., šeštadienį, viešbučio „Domus Maria“ konferencijų salėje Vilniuje įvyko Krikščioniško pilietinio veikimo forumo konferencija „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“, kurioje aptarta krikščionių pilietinė misija ir pilietiniam veikimui kylantys iššūkiai, „bendrojo gėrio“ samprata ir socialinio teisingumo problematika.

Renginyje buvo pristatyta ir Pilietinio krikščioniško veikimo forumo misija, tikslai ir veikla.

Kviečiame susipažinti ir su Forume priimta deklaracija. Netrukus ją bus galima pasirašyti ir el. forma. Taip pat pridedame nuotraukas ir pirmą konferencijos vaizdo įrašo dalį.

* * *
KRIKŠČIONIŠKO PILIETINIO VEIKIMO FORUMO

DEKLARACIJA

Mes, krikščioniškų bendruomenių nariai, pripažįstame, jog:

Žmogaus gyvybė ir orumas yra asmens gėriai, kuriuos Kūrėjas suteikė žmogui jį sukurdamas pagal savo paveikslą (Pr 1, 27). Todėl žmogaus gyvybė nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties reikalauja ypatingos pagarbos, atsidavimo bei įsipareigojimo ją saugoti. Teisinės, švietimo, socialinės ir kitos priemonės turi tarnauti žmogui eliminuodamos kėsinimosi į jo gyvybę galimybes bei užtikrinti tinkamą pagalbą krizės ištiktoms nėščioms moterims, ligoniams ir kitiems stokojantiems.

Tikėjimo ir sąžinės laisvės siekis jau trečią tūkstantmetį lydi visas krikščioniškas bendruomenes ir primena, kad kiekvienas tikintysis yra įpareigotas gerąją naujieną nešti į pasaulį (Iz 61, 1). Niekas neturi trukdyti žmogui šlovinti Dievą, o valstybė turi gerbti svarbią žmogaus pareigą – ieškoti Dievo, Jį pažinti ir savo gyvenime vadovautis tikėjimu bei sąžine. Pirmųjų amžių krikščionių krauju paženklinta tikėjimo laisvė šiandien susiduria su naujais iššūkiais: plintančia kristianofobija ir medijose vyraujančia krikščionybę atmetančia, neigiančia mąstysena; ribojamomis gydytojų galimybėmis atsisakyti nutraukti nėštumą, teikti kitas pagarbos gyvybei principą pažeidžiančias paslaugas; krikščionybei priešingais draudimais ar imperatyviais įpareigojimais įvairiose profesinės veiklos ar privataus gyvenimo srityse; krikščionių persekiojimu ir žudymu karo užkluptose valstybėse. Grėsmių tikėjimo ir sąžinės laisvei akivaizdoje mums, krikščionims, svarbu atsiminti: sąžinę saisto tik bendrajam gėriui tarnaujantis įstatymas, o mes esame įpareigoti prisidėti užtikrinant tikėjimo ir sąžinės laisvę.

Socialinis teisingumas kviečia kiekvienam žmogui užtikrinti sąlygas, būtinas jo prigimties sklaidai ir visaverčiam gyvenimui. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Didėjanti socialinė ir ekonominė nelygybė, skurdas pažeidžia žmones bei jų šeimas. Tad socialinis teisingumas ir krikščioniška meilė artimui yra neatsiejami nuo siekio kurti socialinę bei ekonominę tvarką, orientuotą į visų visuomenės narių bendrąjį gėrį.

Santuoka, neišardomais saitais suvienijanti vyrą ir moterį, yra Kristaus ir jo įsteigtos Bažnyčios meilės atspindys (Ef 5, 22–33). Per santuoką, kuri yra pirminė visuomenės ląstelė, vyras ir moteris tampa Kūrėjo bendradarbiais, naujos gyvybės sukūrimo dalyviais ir kasdieniu gyvenimu puoselėja šeimą – aplinką, tinkamiausią auklėti vaikus. Darni šeima, pagrįsta santuokos, tėvystės ir motinystės ryšiais, yra esminė sąlyga tiek pačių sutuoktinių, tiek ir jų vaikų, bendruomenių ir Valstybės gerovei. Teisinės, švietimo, socialinės ir kitos priemonės turi saugoti prigimtinę šeimos tapatybę, kuri neatsiejama nuo moters ir vyro laisvu susitarimu sudarytos santuokos, skatinti rinktis santuokinį gyvenimą ir sudaryti deramas sąlygas sutuoktiniams auginti vaikus bei puoselėti savo šeimas.

Valstybė, būdama pilietinio veikimo bei jo įtikrovinimo sąlyga, yra aukščiausias politinis gėris: „Kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrą gėrį, tačiau jos gerovę tobuliausiai įgyvendina politinė bendruomenė“ (KBK, 1910). Vadinasi, kad būtų įgyvendinti, puoselėjami ir apsaugoti pamatiniai bendrojo gėrio sandai, be kurių neįmanomas visavertis kiekvieno žmogaus gyvenimas visuomenėje, būtina Tautos kuriama teisinė Lietuvos Valstybė, kurios suverenitetas kyla iš pačios Tautos ir jai priklauso.

ir vienijamės į Krikščioniško pilietinio veikimo forumą – krikščionių dialogo ir solidaraus veikimo erdvę, kuri stiprina krikščionišką tapatybę dabarties iššūkių akivaizdoje, telkia meilės darbams ir evangelizacijai viešojoje erdvėje vardan teisingesnės, ant tvirtų dorovinių pamatų stovinčios Lietuvos.

Suprasdami, kad „[k]aip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26), negalime likti pasyvūs stebėtojai, bet turime solidariai veikti liudydami veiklią meilę, grąžindami viltį ir primindami, kad išlieka tik tai, kas statoma ant tvirto tikėjimo pamato. Mes žinome, kad nėra tokios tamsos, kurios negalėtų perkeisti Viešpaties šviesa, tik jam reikia širdžių ir rankų, per kurias Jis galėtų veikti. „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių!“ (Gal 6, 9).

Todėl sieksime, kad:

• krikščionys drąsiau prisiimtų atsakomybę būti pilietiški, t.y. veiklios meilės liudytojai, kad augtų krikščionių solidarumas ir bendras viešas veikimas;

• krikščionių balsas būtų stiprus ir gerai girdimas viešojoje erdvėje, o krikščioniškos vertybės turėtų didesnę įtaką politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime;

• galėtume tvirčiau ir vaisingiau reaguoti į tas situacijas, kai niekinamas žmogaus orumas, pažeidžiama laisvė išpažinti savo tikėjimą, iškyla grėsmė gyvybės kultūrai, šeimai ir santuokai, Valstybės suverenumui.

Konferencijos „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“ vaizdo įrašas, 1 dalis

(Filmavo Aušra Gabalytė (Aikštės TV, Tiesos.lt)

 

17103440_1245805018801290_7982649842469101120_n

17155418_1245803862134739_1510804850953744646_n

16938523_1245804528801339_3411356637468377410_n 

16996309_1245804545468004_4684034952557467729_n

 16998824_1245805962134529_2673005194637206780_n  

17103546_1245804708801321_8798851772456122201_n

17103823_1245804538801338_3372732541579210680_n

17190858_1245805788801213_6489971895659852589_n

17103685_1245803858801406_3077985608829970108_n

17190753_1245804872134638_7007768787308257834_n

   17155201_1245805795467879_3789203395806861000_n

17156042_1245805808801211_4226527976348572826_n

17155606_1245804698801322_2066889931476624664_n   

17191158_1245805025467956_2851867820323865024_n

16996226_1245805032134622_4638519398836286474_n

16996311_1245804855467973_5903873992115427476_n

 

Kviečiame į Forumo rengiamą konferenciją „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“

Krikščioniško pilietinio veikimo forumas kviečia į konferenciją „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“. Renginys vyks kovo 4 d. (šeštadienį) 10 val. viešbučio Domus Maria“ konferencijų salėje esančioje Aušros vartų g. 12, Vilnius.

Konferencijoje bus kalbama apie krikščionių pilietinę misiją, pilietiniam veikimui kylančius iššūkius, „bendrojo gėrio“ sąvoką, krikščioniškų vertybių gynimo svarbą, socialinio teisingumo problematiką ir protesto balsų fenomeną Lietuvos politikoje. Renginyje taip pat bus pristatyta Pilietinio krikščioniško veikimo forumo misija, tikslai ir veikla.

Konferencijos detalią programą galite peržiūrėti paspaudę nuorodą – Konferencijos Bendrojo gėrio link programa

„Šiandien Lietuva, Europos Sąjunga ir visas pasaulis patiria daug įvairialypių iššūkių. Jų akivaizdoje negalime likti tik pasyviais stebėtojais. Priešingai, turime būti solidarūs, veiklūs ir prisiimti atsakomybę sudėtingose situacijose tam, kad gyventume teisingesnėje visuomenėje, siekiančioje bendro gėrio. Šventasis Augustinas rašė: „Mylėk savo tėvus! Labiau nei savo tėvus – savo tėvynę! O labiau nei tėvynę, mylėk tik vieną Dievą!“. Krikščionys neturi teisės pamiršti savo pilietinių pareigų, priešingai, turi rasti laiko ir jėgų siekti geresnės ir dorybingesnės Lietuvos. Šių tikslų vedinas Krikščioniško pilietinio veikimo forumas ir kviečia jungtis į bendrą veiklą bei dalyvauti konferencijoje“, – kviečia Forumo vadovas Aurimas Radkevičius.

Konferencijoje sveikinimo žodžius tars vyskupai Kęstutis Kėvalas ir Mindaugas Sabutis, pranešimus skaitys VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. Benas Ulevičius, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas politologas doc. Vincentas Vobolevičius bei Forumo vadovas Aurimas Radkevičius.

Konferencijos Bendrojo gėrio link programa

Dietrich Bonhoefferr. Ką reiškia sakyti tiesą?

Nuo tada, kai pradedame kalbėti, mus moko, kad reikia sakyti tiesą. Ką tai reiškia? Ko reikalaujama iš mūsų?

Akivaizdu, kad tėvai yra pirmieji, kurie reikalauja tiesiakalbiškumo, reguliuodami mūsų santykį su jais, kuris nėra vienodas abiem kryptims. Vaiko tiesiakalbiškumas tėvų atžvilgiu yra iš esmės kitoks nei tėvų vaiko atžvilgiu. Turime savęs klausti, ar ir kokiu būdu žmogus turi teisę reikalauti iš kito sakyti tiesą. Panašiai kaip kalbėjimas, kuriuo bendrauja tėvai ir vaikai, iš esmės skiriasi nuo tos kalbėsenos, kuri jungia vyrą ir žmoną, du draugus, mokytoją ir mokinį, valdžios atstovą ir pavaldinį arba priešus, – taip ir tiesa, glūdinti tuose žodžiuose, yra kaskart kitokia.

Galėtume iškart prieštarauti, sakydami, kad Dievas, o ne tas ar kitas žmogus, mus įpareigoja kalbėti tiesą, ir tai yra tiesa, žinoma, jeigu tik nepamirštame, jog Dievas nėra kažkoks universalusis principas, o gyvasis Dievas, teikiantis man gyvybę ir trokštantis, kad jam tarnaučiau būdamas gyvas. (…)

„Tiesos sakymas“ nėra vien asmeninis elgesys, bet ir tikslus situacijos įvertinimas. Kuo įvairesnės žmogaus gyvenimo sąlygos, tuo daugiau atsakomybės tenka ir tuo sunkiau jam bus „sakyti tiesą“.

Sakyti tiesą reikia išmokti. Gal kai ką papiktins šie žodžiai, jei galvojama, kad žmogui svarbiausia nepriekaištingas moralinis elgesys, o visa kita nesvarbu. Tačiau etikos neįmanoma atriboti nuo tikrovės, todėl vis geresnis tikrovės pažinimas yra neatsiejama etikos dalis. Tikrovę išreiškiame žodžiais. Ir tai yra tiesiakalbiškumo esmė. Tačiau čia ir kyla neišvengiama problema, „kaip“ kalbėti.

Tenka kiekvienam atvejui rasti „teisingą žodį“. Norint pasakyti, kokia išties yra tikrovė, reikia, kad žvilgsnis ir mintis ištirtų, kaip ši tikrovė yra Dieve, per Dievą ir Dievui.

Sakyti tiesą reikia išmokti. Gal kai ką papiktins šie žodžiai, jei galvojama, kad žmogui svarbiausia nepriekaištingas moralinis elgesys, o visa kita nesvarbu.

Tiesiakalbiškumo reikalauti vien konfliktinių situacijų atvejais būtų paviršutiniška. Kiekvienas ištartas žodis turi būti tiesa; neskaitant jo turinio tiesos, taip pat ir santykis, kurį jis išreiškia tarp manęs ir kito asmens, yra tikras arba suklastotas.

Galiu pataikauti, girtis, veidmainiauti, nepasakydamas tikro melo. Ir vis tiek mano žodis gali būti suklastotas, nes sugriaunu ir išaiškinu santykio tarp vyro ir žmonos, vadovo ir pavaldinio, etc. tikrovę. Atskiras žodis visada yra dalis globalios tikrovės, kuri nori pasireikšti per žodį. Atsižvelgiant į asmenį, su kuriuo bendrauju, mano žodžiai privalo būti skirtingi, kad būtų tiesiakalbiai. Kai tiesos žodžiai atsiskiria nuo gyvenimo ir konkretaus santykio su artimu, kai kas nors „sako tiesą“ neatsižvelgdamas į žmogų, kuriam kalba, susiduriame su tiesos regimybe, o ne esme.

Tas, kuris nori „sakyti tiesą“ visur ir visada ir visiems, yra cinikas, demonstruojantis negyvą tiesos simuliakrą. Apsisiautęs aureole tiesos fanatiko, negalinčio atsižvelgti į žmogiškąsias silpnybes, sunaikina tarp žmonių gyvenančią tiesą. Jis užgauna drovumą, profanuoja slėpinį, sugriauna pasitikėjimą, išduoda bendruomenę, kurioje gyvena, ir arogantiškai šypsosi virš griuvėsių, kuriuos sukėlė ir virš žmogiškojo silpnumo, kuris „nepakenčia tiesos“. Jis teigia, kad tiesa yra destruktyvi ir reikalauja aukų, jaučiasi kaip dievas virš bejėgių kūrinių, nežinodamas, kad tarnauja Šėtonui.

(…) Kiekvienas žodis gyvena ir yra kilęs tam tikroje aplinkoje. Žodis, ištartas šeimos rate, skiriasi nuo to, kuris pasakomas biure ar viešoje erdvėje. Žodis, gimstantis asmeninio santykio šilumoje, suragėja ištrauktas į viešumos šaltį. Įsakymo žodis, puikiai tinkantis tarnyboje, šeimoje sugriautų pasitikėjimo ryšius. Kiekviena kalbėsena privalo turėti savo sferą ir joje pasilikti.

Kai ribos tarp atskirų kalbėjimo būdų išsitrina ir žodžiai praranda savo šaknis, aplinką, kalbėjimas praranda tikrumą ir beveik neišvengiamai gimsta melas. Kai atskiros gyvenimo terpės negerbia viena kitos ribų, žodžiai tampa melagingi.

Kai mokytojas klausia mokinio prieš visą klasę, ar tiesa, kad jo tėvas grįžta namo girtas, vaikui iškelia aiškiai per sunkų uždavinį: jis dar per mažas ir nepatyręs, kad sugebėtų susidoroti su tokiu skausmu. Jis neigia tiesą, gindamas savo tėvą. Galėtume sakyti, jog vaikas meluoja, tačiau šis melas daug arčiau tiesos, nei atsakymas, kuriame jis būtų prieš visą klasę pripažinęs tėvo silpnybę. Savo pažinimo ribose vaikas elgėsi teisingai, – dėl melo kalta tik mokytoja. Jei vaiko vietoje būtų labiau patyręs asmuo, jis būtų gebėjęs pakoreguoti klausiančiosios klaidą ir kartu išvengti formalaus netiesos sakymo, surasdamas žodį, „tinkantį“ situacijai.

(…) Iš šių svarstymų darosi akivaizdu, kad melo esmė yra daug gilesnė nei prieštaravimas tarp minties ir žodžio. Galėtume sakyti, kad priklauso nuo žmogaus, kuris jį taria, ar žodis bus tikras, ar melagingas.

Tačiau net ir šito negana, Melas išties yra kažkas objektyvaus ir taip reikėtų jį apibrėžti. Jėzus Šėtoną vadina „melo tėvu“. Melas visų pirma yra Dievo neigimas, kaip jis apsireiškė pasaulyje. Melas yra prieštaravimas Dievo žodžiui, kuriuo remiasi kūrinija. Tad melas yra neigimas, sąmoningas ir savanoriškas naikinimas tikrovės, kokia ji buvo Dievo sukurta ir yra jo palaikoma, – kiek tai galima padaryti žodžiais ar tyla. Mūsų žodžių paskirtis – vienybėje su Dievo žodžiu išreikšti tikrovę, kokia ji yra Dieve. Mūsų tyla privalo būti ribos ženklas, kurią tikrovė, kaip ji yra Dieve, iškelia žodžiui.

Kad žmogaus žodis būtų tikras, negali neigti nei nuodėmės, nei kuriančio bei sutaikančio Dievo žodžio, kuriame kiekvienas skilimas yra įveiktas.

Mėgindami išreikšti tikrovę, atrandame, kad ji nėra vientisa, pastebime, jog ji suskilusi ir prieštaringa, ją reikia sutaikyti ir gydyti. Pasijuntame įtraukti į įvairius tikrovės klodus, ir mūsų žodis, kuris siekia tikrovę sutaikyti ir išgydyti, vis iš naujo yra įtraukiamas į egzistuojantį skilimą bei prieštaravimus, tad gali savo tikslą pasiekti – tai yra išreikšti tikrovę, kokia ji yra Dieve – tik su sąlyga, jei priims į save tiek egzistuojančią prieštarą, tiek ir giluminį tikrovės nuoseklumą.

Kad žmogaus žodis būtų tikras, negali neigti nei nuodėmės, nei kuriančio bei sutaikančio Dievo žodžio, kuriame kiekvienas skilimas yra įveiktas. Cinikas nori pateikti kaip tiesą savo žodį, demaskuodamas vieną po kito atskirus dalykus, kuriuos manosi supratęs, tačiau be atodairos į tikrovę kaip visumą. Kaip tik todėl jis ir sugriauna tikrovę. Ir nors paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad jo žodis yra tiesa, iš tiesų tai – melas. „Toli yra visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti?“ (Koh 7, 24).

Tad kaip galėsiu kalbėti tiesą?

1.Suvokdamas, kas mane skatina kalbėti ir kas man suteikia teisę tai daryti.

2.Suvokdamas, kokioje vietoje esu.

3.Įtraukdamas į šį kontekstą objektą, apie kurį kalbu.

Šie patarimai suponuoja, kad kalbėjimas yra sąlygojamas; jis nėra nenutraukiama gyvenimo tėkmės dalis, bet įvyksta laiku ir vietoje bei su deramu tikslu, – vadinasi, turi savo ribas.

Kas suteikia man teisę arba skatina kalbėti? Tas, kuris kalba neturėdamas tam teisės arba motyvo, yra plepys. Kiekvienas žodis yra susijęs ir su kitu asmeniu ar dalyku; tad reikia, kad šis santykis būtų akivaizdus kiekviename žodyje. Kalba, neturinti santykio su niekuo, yra tuščia: nepateikia jokios tiesos.

Čia pasireiškia esminis skirtumas tarp mąstymo ir kalbėjimo. Mintys nebūtinai turi santykį su kokiu nors asmeniu, – tik su dalyku. Pretenzija turėti teisę sakyti tai, ką galvoji, niekaip nepateisinama. Žodis turi turėti artimojo pateisinimą ir motyvaciją. Pavyzdžiui, galiu galvoti, kad kitas yra kvailas, bjaurus, negabus, be charakterio, arba gal labai protingas, sumanus. Tačiau visai kas kita žinoti, kad turi teisę apie tai kalbėti, ir kas mane ragina kalbėti ir su kuo.

Be abejonės, egzistuoja žodžio teisė, susijusi su man patikėta funkcija. Tėvai gali priekaištauti vaikui ar jį pagirti, tuo tarpu vaikas tokios pačios teisės neturi. Analogiškas santykis egzistuoja tarp mokytojo ir mokinio, nors mokytojo teisės vaikų atžvilgiu kur kas siauresnės nei tėvo. Todėl vaiko kritika ar pagyrimai apsiribos vien konkrečiomis klaidomis ar pasiektais rezultatais. Apibendrinantys vertinimai galimi gimdytojams, o ne mokytojui.

Teisė kalbėti niekada neatsiejama nuo aplinkos, konkrečios funkcijos, kurią vykdau. Kai peržengiamos šios ribos, žodis tampa nediskretiškas, pretenzingas ir užgaulus tiek tada, kai giria, tiek, kai peikia. Yra žmonių, kurie jaučiasi pašaukti kiekvienam sutiktajam „pasakyti tiesą“.

Iš publikacijos italų kalba Dietrich Bonhoeffer, Etica. Bompiani, Milano 1969. I edizione Studi Bompiani, 1992 išvertė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Seime vyko diskusija apie krikščionio pilietinį pašaukimą

Kovo 28 dieną Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje, įvyko  Krikščionių pilietinio veikimo forumo inicijuota diskusija  „KRIKŠČIONIO PILIETINIS PAŠAUKIMAS“.

Diskusijos  tikslas – dar kartą aptarti veiksmingesnio atskirų krikščioniškų iniciatyvų koordinavimo galimybes, pristatyti svarbias krikščioniškas veiklas 2015 metais, sutarti, kokie veiksmai leistų pasiekti, jog krikščionių balsas Lietuvos viešajame gyvenime turėtų didesnę įtaką, kaip krikščionys galėtų aktyviau prisidėti prie teisingesnės visuomenės kūrimo.

Diskusijoje dalyvavo kiek daugiau nei pusšimtis žmonių  iš šešių krikščioniškų konfesijų. Renginį malda pradėjo Vynuogyno bendruomenės Panevėžio mieste pastorius Žygimantas Škulevičius. Labai džiaugiamės, jog renginyje aktyviai dalyvavo taip pat ir  katalikų vyskupas Kęstutis Kėvalas,  Tikėjimo žodžio bažnyčios vadovas Gabrielius Lukošius,  Lietuvos sekmininkų vyskupas Rimantas Kupstys, Laisvųjų krikščionių bažnyčios bei evangelikų – reformatų atstovai.

Renginys patraukė ir keturių Seimo narių dėmesį. Dalyvavo Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė – Abramikienė, Rimantas Dagys (beje, jis parodė puikų pavyzdį kitiems ir atėjo kartu su dviem suaugusiais sūnumis), Egidijus Vareikis.

Diskusijai vadovavo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius ir neformalus KPVF koordinatorius Andrius Navickas.

Renginio metų buvo pristatytos įvairios krikščioniškos iniciatyvos, kurios vyksta Lietuvoje, aptartos glaudesnio bendradarbiavimo galimybės, kalbėta apie socialinio kapitalo (pasitikėjimo) auginimo svarbą. Dar kartą pabrėžta, kad nėra prasmės formalizuoti Krikščionių pilietinio veikimo forumą, tačiau sutarta, kad intensyvės  pilietiškai aktyvių krikščionių bendravimas,  KPVF turės savo virtualią diskusijų grupę.

20150228_121206

TEISINGAS KARAS IR ARTIMO MEILĖ

Evangelistas Matas perduoda Kristaus padrąsinimą savo sekėjams: „Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų“ (Mt 24,6). Ne pats karas, kokiu pavidalu jis bevyktų, yra baisiausia, bet tai, jog, matant neteisybės įsigalėjimą, gali atšalti meilė. Juk bus išgelbėtas tas, kas ištvers iki galo (Mt 24,13).

Šitą Šventojo Rašto vietą labai svarbu permąstyti šiandienos krikščionims. Pernelyg pamėgome spoksodami į televizorių kartoti, jog „atėjo pasaulio pabaiga, jei tokie dalykai vyksta“, tačiau nepadaryti net to, ką tikrai galime, kad pasaulis taptų, nors ir per menką uodo žingsnelį, geresnis.

Atgimimo laikotarpiu pradėjęs tirpti politinės sistemos priešiškumas Bažnyčiai Lietuvoje atvėrė daug metų neregėtas galimybes krikščionims aktyviai veikti, bet kartu tapo sudėtingu išbandymu „drungnumu“. Šiandien tarsi nebereikia kovoti dėl savo tikėjimo. Niekas nedraudžia gilintis į tikėjimo tiesas, vaikščioti į bažnyčią, platinti religinę literatūrą. Natūralu, kad dvasiškai neretai aptingstame ir labai žemai nuleidžiame pareigos būti Kristaus sekėju kartelę.

Tačiau lengvabūdiškos euforijos, esą pasiekėme tikėjimo laisvę visiems laikams, epocha baigėsi. Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su stiprėjančiu priešiškumu Bažnyčiai ir tikėjimui. Šiandien vėl reikia drąsos viešumoje tarti: „man, kaip tikinčiam žmogui, tai nepriimtina“. Ar ne Romos imperijos nuosmukio aidu galima vadinti vis stiprėjančius sekuliarizmo bandymus uždrausti švęsti šv. Kalėdas, nešioti kryželius, viešai melstis ar auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus?

Tiesa, panašiais atvejais būtų tiksliau sakyti ne „uždrausti“, bet „nupirkti“. Kitas žmogus ar kokia nors institucija negali iš manęs atimti laisvės, bet gali ją nupirkti, pasiūlydamas sotesnę, patogesnę vergiją. Šiuolaikinė sekuliarizmo ideologija dažniausiai plinta ne tiek fiziškai triuškindama „nesusipratėlius“, bet parodydama, kad jos išpažinimas leidžia tikėtis daugiau finansinės paramos, geresnių karjeros galimybių. Pinigai šiuolaikinėje politikoje yra tapę kur kas svarbesniu argumentu nei vertybės. Deja, taip pat ir tiems, kurie laiko save krikščionimis, bet kartu yra įsitikinę, kad nėra ko kelti vėjo dėl tokių „smulkmenų“ kaip tikėjimo laisvė.

Kiek tikėjimo laisvės esame linkę atsisakyti? Kiek tikėjimas mums yra svarbus kasdieniame gyvenime?

Ar dažnai jums tenka girdėti, kad Lietuvoje krikščionis aktorius atsisakytų vaidinti kūrinyje, kuris vertybiškai jam nepriimtinas, krikščionis sportininkas protestuotų prieš kvaišalų reklamą sporte, krikščionis politikas atsisakytų bendrauti su mirties kultūrą propaguojančia žiniasklaidos priemone, krikščionis mokytojas drąsiai pasakotų mokiniams, kad ištikimybė tikėjimui yra svarbiau nei karjera ar gerovė? Man apie tai tenka išgirsti daug rečiau nei norėčiau ir pats dažnai pajuntu, kad ir vėl pasukau lengvesniu, o ne tiesos keliu.

**

Netiesa, kad šiandien būti krikščionimi sunkiau nei tarpukario Lietuvoje. Netiesa, kad šiandien krikščioniui sudėtingiau suprasti, kaip dera reaguoti, nei ateistinio puolimo situacijoje sovietmečiu. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „kiekvienai kartai duota užduotis vis iš naujo galynėtis dėl teisingos žmogiškųjų dalykų tvarkos ir toks galynėjimasis niekada nesibaigia“[1]. Tad ir į didėjančius šiandienos išbandymus turime žvelgti ne dūsaudami ir guosdamiesi, bet dėkodami ir atsitiesdami, apsispręsdami, kas mums yra tikrasis lobis, kas yra mūsų gyvenimo kelrodė žvaigždė.

**

Šiandien dažnai su pavydu žvilgčiojame į Bažnyčios situaciją tarpukario Lietuvoje, esame linkę ją idealizuoti. Tačiau ir tuomet teko atkakliai kovoti už tikėjimą. Kai skundžiamės dėl dabarties sunkumų, verta prisiminti ir tai, kad, pavyzdžiui, 1927 m. vykusiame Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos suvažiavime skambėjo kalbos apie tikybos dėstymo mokykloje krizę, apie tai, kad mokiniai veikiau renkasi doroviškai žalingas nei religinio turinio knygas. Taip pat ir tautininkų valdžia sudavė ne vieną skaudų smūgį tikintiesiems. Pakanka paminėti, kad kunigams buvo iškelta šimtai bylų už valdžiai nepatikusius pamokslus, o Šventojo Sosto nuncijus Rikardo Bartalonis (Riccardo Bartoloni), drįsęs atkreipti valdžios dėmesį į katalikų teisių suvaržymus, buvo paskelbtas persona non grata Lietuvoje.

Kita vertus, jau nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų žinome, kad išbandymai krikščionims siunčiami, idant juos sutvirtintų ir išgrynintų. Bažnyčios istorijoje galima įžvelgti paradoksą, kad tais laikotarpiais, kai Bažnyčios ir politinio elito santykiai tapdavo itin geri, ramus tikinčiųjų gyvenimas apaugdavo apsileidimo piktžolėmis, dvasia suglebdavo ir Bažnyčią ištikdavo tikėjimo mažakraujystė. Tad teiginys, kad krikščionims dera dėkoti už išbandymus, yra tikrai daugiau nei skambi retorika.

Vienas iš kūrybingos reakcijos į Bažnyčios gyvenime iškilusias problemas būdų buvo Jėzaus Draugijos nario kunigo Pranciškaus Masilionio 1931 m. įsteigta Eucharistijos karžygių organizacija jaunimui. Ji netapo tokia gausi kaip ateitininkai ar pavasarininkai, tačiau paliko ryškų pėdsaką ir buvo vienas iš impulsų, kuriant sovietmečiu itin svarbų Eucharistijos bičiulių judėjimą. Jaunieji karžygiai įsipareigodavo kovoti dvasines kovas ir svarbiausiu savo ginklu šiose kovose laikė Eucharistiją.

Kunigas Masilionis svajojo apie teisingesnę, solidaresnę visuomenę. Kartu jis puikiai suprato, jog vaisingiausias būdas siekti permainų – pradėti ne nuo įstatymų kritikos, politinių programų rašymo, bet nuo pokyčių širdyse, pirmiausia, nuo jaunų žmonių ugdymo. Kunigas subūrė vaikus, jaunimą ir daugiausia dėmesio skyrė ne teoriniams postringavimams, bet meilės Eucharistiniam Jėzui ugdymui. Organizacijos nariai buvo skatinami kuo dažniau dalyvauti šv. Mišiose, praktikuoti sakramentus ir stengtis būti dėmesingi kitų skausmui, rūpesčiui bei gyventi sąžiningą gyvenimą.

Organizuotas Eucharistijos karžygių žygis nebuvo labai ilgas. Dar pirmaisiais sovietinės okupacijos metais galima atrasti pranešimų apie karžygių grupių veiklą, vėliau atrodė, kad jie išsiskirstė kovoti pavieniui. Tiesa, kai vienuolė Gema Stanelytė svarstė, koks pavadinimas geriausiai tiktų jos septintojo dešimtmečio pabaigoje organizuojamam disidentiniam tikinčiųjų sambūriui, buvo manyta, kaip viena iš galimybių, atgaivinti Eucharistijos karžygių pavadinimą, tačiau šios minties išmintingai atsisakyta, nes sovietinei valdžiai toks pavadinimas tik keltų paranoją, jog rezgamas kažkoks sąmokslas jėga nuversti valdžią[2].

Kunigo Masilionio iniciatyvą primenu ne todėl, kad raginčiau kurti dar vieną krikščionišką organizaciją Lietuvoje. Toli gražu ne visada kiekybė perauga į kokybę. Man svarbiau pabrėžti krikščioniškos kovos už pasaulį pavidalų įvairovę.

**

Karinga krikščionių retorika neretai trikdo. Kita vertus, sąvokos „karžygys“, „kova“ yra iššūkis suglebimui ir abejingumui, kai krikščionybė paverčiama teoriniais postringavimais. Labai dažnai krikščionių šnekos apie tai, jog dera dar palaukti, jog nėra reikalo kištis į sudėtingų politinių problemų sprendimą, yra ne romumo ar taikdarystės, bet egoistiško bailumo ženklas.

2009 m. liuteronų teologas Danielis Belas (Daniel M. Bell) paskelbė provokuojančią knygą „Teisingas karas kaip krikščioniška mokinystė“ (Just War as Christian Discipleship), kurioje labai originaliai permąstė dar šv. Augustino pradėtą teisingo karo tradiciją[3].

Pasak Belo, šiandieninis krikščionių blaškymasis tarp abejingumo ir aršumo daugiausia susijęs su tuo, kad pamiršome, kas iš tiesų yra teisingas karas ir kaip jis siejasi su kasdieniu Kristaus sekimu.

**

Apie 400 m. šv. Augustinas paskelbė poleminį traktatą „Prieš Faustą“ (Contra Faustum), kuris vadinamas teisingo karo tradicijos ištakomis[4]. Čia keliamas klausimas: kodėl karas yra blogis? Pirmasis atsakymas, kuris paprastai ateina į galvą:nes kare žūsta žmonės. Tačiau toks paaiškinimas šv. Augustinui atrodo neįtikinamas. Žmogus yra mirtinga būtybė ir nėra svarbiausia, kur baigiasi trapi žemiškoji egzistencija: lovoje ar karo lauke. Daug svarbiau yra tai, kas po to: ar mūsų gyvenimas tapo tikru pasiruošimu Amžinybei?

Pasak šv. Augustino, kare baisiausia neapykanta ir kerštaujantis žiaurumas, taip pat ir tai, jog artimo meilę išstumia nirtulingumas ir susipriešinimas. Karas pavojingiausias tuo, kad didina netvarką žmogaus troškimuose bei augina egocentrizmą. Kita vertus, kiekvienas karas, kaip ir bet kuri krizė, yra Viešpaties pedagogikos apraiška, būdas mus ugdyti. Kartais sukrėtimai yra vienintelis būdas, galintis paskatinti Dievo klausytis labiau nei žmonių, įsisąmoninti, jog tikrosios vertybės, įaugusios į Amžinybę, yra kur kas svarbesnės nei tai, prie ko esame prisirišę laikinajame pasaulyje.

Yra situacijų, kai karas pateisinamas, tačiau, nepaisant to, privalu atsiminti, kad jis niekada nėra tikslas, bet įrankis. Teisingu gali būti pripažintas tik tas karas, kuris kovojamas iš artimo meilės, o ne iš keršto ar pykčio. Dar vienas labai svarbus dalykas: karo sąlygomis ne tik negalime numoti ranka į dorybes, taisykles, tačiau turime būti ypač dėmesingi, kaip elgiamės ir kokie mūsų motyvai.

Karo metu kyla didelė pagunda teigti, kad tikslas pateisina priemones, tačiau tiek šv. Augustinas, tiek vėlesni teisingo karo tradicijos atstovai tvirtai įsitikinę, kad tik deramo tikslo ir deramų priemonių dermė gali leisti karą pavadinti teisingu.

Šv. Augustinas tvirtina, kad taika nėra paprasčiausias karo nebuvimas. Taika – tai tvarkos ramybė (tranquilitas ordinis). Teisingo karo tikslas – atkurti teisingumą, tą dievišką dermę, kuri buvo paniekinta ir pažeista. Aišku, tobula dermė bus pasiekta tik Amžinybėje, tačiau jau žemiškajame gyvenime turime siekti bent trapios taikos, kaip tobulos dermės atšvaito.

Vėlesni mąstytojai išsamiai analizavo, kada teisinga stoti kovon, taip pat ir tai, kokių taisyklių dera laikytis karo metu. Pavyzdžiui, jau viduramžiais buvo įtvirtintos nuostatos, kad karo metu nevalia padaryti kokios nors žalos toms gyventojų grupėms, kurios paprastai tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose: moterims, pirkliams bei dvasininkams. Teologai ragino, jog karo veiksmai nevyktų sekmadieniais ar per gavėnią, o sudarydami taiką išliktume teisingi ir gailestingi pralaimėjusiems. Svarbiausias visų šių apribojimų tikslas – nevalia pamiršti, kad kovojama už tvarkos atstatymą, o ne norint sunaikinti priešą.

**

Pasak Belo, mūsų laikais yra įsitvirtinusi klaidinanti interpretacija, jog teisingo karo samprata gali būti įdomi tik istorikams ar kariuomenių vadams. Esą tai tema, visiškai nesusijusi su mūsų kasdieniu gyvenimu. Tokia interpretacija pernelyg paviršutiniškai traktuoja karą, tapatindama jį tik su ginkluotu konflikto sprendimu. Kraujo praliejimas yra tik vienas iš daugybės karo pavidalų. Ne mažiau sužeisti galima žodžiu, panieka, aplaidumu. Turime realistiškai pripažinti, kad norime to, ar ne, visi mes įtraukti į karą.

Krikščionys tiki, kad nuo pirmosios nuodėmės laikų pasaulio harmonija sutriko. Gyventi pasaulyje – tai nuolat patirti spaudimą nutolti nuo savo tikrojo kelio. Pasak Jėzaus priesako mokiniams, Dangaus karalystė yra išsikovojama jėga. Nepakanka paprasčiausiai laukti, kol Dievas viską už mus sutvarkys. Būti krikščionimi – tai sekti paskui Jėzų ir dalyvauti Jo kovoje už pasaulį.

Tiesa, ši kova paprastai visai kitokia, nei esame įpratę vaizduoti karą. Tačiau galbūt kruvini karai ir kyla todėl, kad mes dezertyruojame iš kasdienių mūšių, kuriuose dar galima apsieiti be prievartos?

Kaip jau minėjau šios knygos dalies pradžioje, meilės kova su nuodėme daug sudėtingesnė už pykčio kovą su nusidėjėliu. Piteris Kryftas (Peter Kreeft) perspėja, jog krikščioniui labai svarbu nesupainioti priešo su pacientais, kurie patys yra to priešo aukos, nors to ir nesuvokia. Turime kovoti su nuodėme, o ne su nusidėjėliais. Pastarieji mums siunčiami, idant juos atkovotume Viešpačiui[5].

**

Pasak Belo, teisingo karo antonimas yra ne pacifizmas, bet neteisingas karas. Turime tik dvi alternatyvas, iš kurių galime rinktis. Taikdarystė, romumas, priešų meilė – visa tai teisingo karo branduolys, o ne priesakai, kuriuos tenka aukoti, atsidūrus kovos tirštumoje.

Prieš griebdamiesi prievartos, turime išbandyti visas kitas kovos priemones. Tačiau net tada, kai tenka imtis ginklo, privalome išlaikyti Jėzaus mokinio dvasią. Būtent tai padaryti padeda teisingo karo tradicijoje suformuluoti principai. Juos turime praktikuoti kasdien, o ne išsitraukti iš pakampės išimtiniais atvejais.

Pavyzdžiui, vienas iš teisingo karo principų – būtina klausyti teisėtos valdžios. Tai reiškia, jog turime vadovautis ne įsiplieskusiais jausmais, bet sąžine. Ji turi tapti tikrąja mūsų valdžia. Tiesa, tokia ji galės būti tik tada, kai nepataikaus mūsų įgeidžiams, bet leis subjektyvius siekius vertinti bendrojo gėrio matu.

Dar vienas svarbus principas – realistiškumas. Į kovą galime stoti tik tada, kai turime galimybę laimėti. Tai jokiu būdu nereiškia bailumo, bet išmintingą gebėjimą kelti išsprendžiamus iššūkius. Kvaila skelbti karą pasaulinei korupcijai. Gal pakaktų pirmiausia būti nepakančiam jos apraiškoms mūsų aplinkoje? Mes labai dažnai jaudinamės, jog negalime išspręsti visų žmonijos problemų, nors tuo metu galėtume padėti kitam šeimos nariui išplauti indus.

**

Jei krikščionis labai patogiai jaučiasi visuomenėje, kurioje gyvena, tai reiškia ne tai, kad ši visuomenė tobula, bet veikiau tai, kad kažkas negerai su jo tikėjimu ir artimo meile. Kaip rašo Diuringas, „tikras gyvenimas turi teisę trukdyti. Kas iš tiesų gyvena, tam neteisybė trukdo. Kas iš tiesų gyvena, tas trukdo neteisybei“[6].

[1] Žr. Benediktas XVI, enciklika „Deus caritas est“.

[2] „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniškieji trileriai sovietmečiu“, sud. A. Navickas, R. Sopranaitė, Vilnius: Ateities leidybos centras, VŠĮ Bernardinai.lt, 2013.

[3] Daniel M. Bell Jr. „Just War and Christian Discipleship“, Brazos Press, 2009.

[4] John Mark Mattox „Saint Augustine and the Theory of Just War“, London: Continuum, 2006.

[5] Peter Kreeft “How to Win the Culture War”, Downers Grove: InterVarsity Press, 2002.

[6] Jonathan Düring OSB „Su smurtu susidūrus: krikščioniškieji savigynos principai“, Vilnius: VŠĮ Bernardinai.lt, 2012.

Fragmentas iš knygos Laisvų žmonių bendruomenė

Seime vyks konferencija „Naujieji stabai: genderizmas ir seksualinė revoliucija“

Seimas

 

Gegužės 14 d. 13 val. Seime, Kovo 11-osios salėje, vyks konferencija „Naujieji stabai: genderizmas ir seksualinė revoliucija“.

Šiais metais Tarptautinę šeimos dieną minėsime jubiliejinį 20-ąjį kartą. Generalinės Jungtinių Tautų Asamblėjos sprendimu, šią dieną pasaulio bendruomenės dėmesys atkreipiamas į daugybę problemų, kurios iškyla šeimose.

Konferencijoje „Naujieji stabai: genderizmas ir seksualinė revoliucija“ bus pristatyti aktualūs politiniai ir ideologiniai iššūkiai šeimai.

Pagrindinė konferencijos pranešėja – vokiečių sociologė, publicistė ir knygų autorė Gabriele Kuby. Ji pakviesta kalbėti apie Gender ideologiją, kaip naująją šeimos žlugdymo ideologiją, griaunančią žmonių visuomenės pagrindus. Remdamasi faktais, pranešėja atskleis politikams ir plačiajai visuomenei kaip naujoji ideologija griauna sveikas socialines struktūras, kaip ši ideologija įsitvirtina, nors dauguma žmonių instinktyviai suvokia, kad ji yra klaidinga.

Konferencijos pabaigoje vyks diskusija, kurioje kviečiami pasisakyti parlamentinės grupės „Už šeimą“ nariai, Seimo frakcijų atstovai bei visi aktyvūs piliečiai. Konferenciją organizuoja parlamentinė grupė „Už šeimą“, Šeimos institutas, Krikščioniškas pilietinio veikimo forumas ir Laisvos visuomenės institutas.

Būtina išankstinė registracija el. paštu: aupoci@lrs.lt (nurodyti vardą ir pavardę). Įėjimas į konferenciją per Seimo I rūmus su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu.

Tą pačią dieną nuo 17 val. vyks diskusija „Kodėl aš?“ su G. Kuby apie aktyvaus pilietinio veikimo svarbą Domus Maria konferencijų salėje, Aušros Vartų g. 12.

Susitikime G. Kuby atkreips dėmesį į tai, kad kol visuomenė pabus iš nuolatinės gerovės, demokratijos ir religijos laisvės sapno, naujasis totalitarizmas bus toli pažengęs.

Kviečiame dalyvauti, aktyviai diskutuoti, pasinaudoti proga užduoti klausimus sociologei, publicistei ir knygų autorei G. Kuby, vienai pirmųjų, įspėjusių visuomenę apie Gender ideologijos pavojingumą. Diskusijoje taip pat dalyvaus gydytojas psichiatras G. Vaitoška.

Diskusijos trukmė iki 2 val. Registracija:  http://www.seimos.org/diskusija-kuby/

Renginių metu bus galima įsigyti „Artumos“ leidyklos išleistą G. Kuby pirmąją knygą lietuvių kalba „GENDER REVOLIUCIJA. Buldozerinis reliatyvizmas“.

Donatas Puslys. Šitaip ir baigias pasaulis

Donatas Puslys

„Šitaip ir baigias pasaulis / Ne sprogimu – inkštimu“ – skaitome eilutes Thomaso Stearnso Elioto eilėraštyje „Tuščiaviduriai žmonės“. Savo eilėmis eilėraštyje „Daina apie pasaulio pabaigą“ jam atitaria Czeslawas Miloszas: „Pasaulio pabaigos dieną / Moterų švyti balti veidai laukuos iš po skėčių. / Girtuoklis vejos pakrašty užsnūsta. / Tie laikraščių pardavėjai – nors užsikimšk ausis! / Valtis plaukia, geltona bure, vėjo išpūsta. / Vakaras. Smuikų skambesys. / Pro atvirą langą. Žvaigždės šviečia. / O kas tikėjos griaustinių, mažų mažiausiai – žaibų, / Tarsi nusivylę, stebisi. / O kas tikėjos arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų – juo labiau / Netiki tuo. Negali būt. Jau?“

Pasaulio pabaigos dieną gyvenimas verda kaip įprasta. Pasaulio pabaigos diena nė iš tolo neprimena to, ką girdėjome bažnytinėse giesmėse, skelbiančiose apie artėjančią rūstybės dieną, kai dangui liepsnojant bus teisiamas pasaulis, neprimena apokaliptinių knygų ar holivudinių kino juostų, kuriose pasaulio pabaiga vaizduojama kaip serija kraują stingdančių globalinių kataklizmų, lydimų visuotinės panikos, sprogimų. Pasaulio pabaiga neprimena ir Peterio Bruegelio ar kitų dailininkų piešinių, kuriuose matome, kaip teisuoliai žengia į dangų, o nusidėjeliai velnių yra varomi visą ryjančių pragaro vartų link. Pasaulio pabaiga ateina, kai už lango įvairiausiomis spalvomis skleidžiasi pavasaris, kai šaligatviu palengva besišnekučiuodamos kulniuoja poros, o visiškai greta gatve zuja automobiliai. Pasaulio pabaiga ateina, kai darbuotojai triūsia savo kabinetuose, o klasėse mokiniams dėstomos naujos teorijos. Pasaulio pabaiga ateina įprastoje kasdienybėje, todėl ji netikėta, todėl ji pasitinkama tik trumpu „Negali būt. Jau?“, tik inkštimu.

Tačiau kas gi yra ta pasaulio pabaiga? Tiek T.S. Eliotas, tiek Cz. Miloszas, tapę katastrofų amžiumi praminto praėjusio šimtmečio liudininkais, puikiai suprato, kad pasaulio pabaiga visų pirma reiškia ne fizinį pasaulio suvokimą, o veikiau dvasinį bei moralinį jo žlugimą, kai vieną rytą staiga paaiškėja, kad visa tai, kuo tu tikėjai, visa tai, kas buvo garsiai skelbiama iš sakyklų, iš prezidentinių ložių, parlamento tribūnų, mokyklų klasėse, galų gale šeimoje tėra lengvai išsisklaidantis rūkas, tuščiaviduris išskobtas kevalas. Rodosi tebegyvename tame pačiame pasaulyje, žingsniuojame tomis pačiomis gatvėmis, dirbame tuos pačius darbus, trumpai tariant, esame panirę į kasdienę rutiną, tačiau pasaulis, kaip paaiškėja, yra statomas ant visiškai kitų pamatų, sukasi visai pagal kitus orientyrus, o mes, kaip rašo T.S. Eliotas, „sutrūniję žmonės / tuščiaviduriai žmonės / mes glaudžiam vienas prie kito / iškimštas galvas. Deja!“

Kodėl tuščiaviduriai ir sutrūniję, paklausite? T.S. Eliotas į tai atsako savo eilėmis, bylojančiomis, kad tarp tikėjimo ir tikrovės, tarp paskatinimo ir veiksmo krinta šešėlis. Šešėlis krinta ir tarp sumanymo ir kūrybos, geidimo ir atsiliepimo. Trumpai tariant, galime išpažinti vieną ar kitą tikėjimą, tačiau tikrovėje pagal jį negyvename, galime išpažinti vienokias ar kitokias dorines normas ar vertybes, tačiau, kai ateina metas veiksmais parodyti savo ištikimybę šiems doroviniams principams, to paprasčiausiai nesugebame. Meldžiamės akmeniniams stabams, o ne gyvajam Dievui. Taip pamažu ir byra, ir baigiasi pasaulis.

Šios dviejų poetų eilutės yra puiki proga susimąstyti apie šiandien vykstančią pasaulio pabaigą. Apie pabaigą tokio pasaulio, apie kurį svajojome griuvus Berlyno sienai, subyrėjus sovietinei imperijai. Skubėjome skelbti istorijos pabaigą, demokratijos, taikos, laisvos rinkos, žmogaus teisių triumfą. Šiandien Ukrainoje regime, kad šiems principams iškilo mirtinas pavojus. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, nėra tik šios šalies problema, tik tos valstybės piliečių tragedija. Tai yra mūsų visų, kurie taip dažnai kalbame apie Vakarus kaip priešingybę Rytams, problema. Ar sugebėsime ginti tai, ant ko skelbėmės renčiantys visą Vakarų pilį, o gal jau ir čia tikėjimą ir tikrovę, paskatinimą ir veiksmą skiria šešėlis ir gal jau Vakarai jau visai ne Vakarai, o mes jau seniai tik tuščiaviduriai sutrūniję žmonės?

Cz. Miloszas iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946 metais parašė eilėraštį „Europos vaikas“. Gilus žvilgsnis ir jautri siela padėjo Cz. Miloszui atskleisti tas ydas, kurios pamažu graužė Europą ir galiausiai atvedė prie neregėto masto žudynių. Čia pacituosiu tik kelias ištraukas iš šio kūrinio.

„Kaip kad žmogui priklauso, pažinome gėrį ir blogį,
Puolusi mūs išmintis neturi sau lygių.“

„Lūpos, kurios taria hipotezę, te nežino
Nieko apie rankas, klastojančias eksperimentą.
Rankos, klastojančios eksperimentą, te nežino
Nieko apie lūpas, kurios taria hipotezę.
Išmok nuspėt gaisrą minutė minutėn,
Paskui padek savo namus, kad pateisintum pranašystę.“

„Augink melo medį, tačiau – iš teisybės sėklos.
Negerbk melagio, kuris niekina realybę.
Melas turi būt logiškesnis, nei realybė,
Pavargęs keleivis tepailsi jo lapijos ūksmėj.“

„Aistros balsas yra geriau, negu proto,
Nes antrasis neturi įtakos istorijos vyksmui.“

„Tas, kuris remias istorija, visad saugus.
Mirusieji neprisikels, kad paliudytų kitką.
Gali versti jiems viską, kas tau naudinga.
Jų reakcija visad bus tylėjimas.
Iš nakties gelmės išnyra tušti veidai.
Gali duot jiems bruožus, kokių panorėsi.
Išdidus, kad valdai tuos, kurių nebėra,
Tobulink ir praeitį. Pagal savo paveikslą.“

Argi visa tai neprimena šiandienės Putino imperijos? Čia jau ne pats caras nusilenkia moralinėms normoms, o iškyla virš jų uzurpuodamas teisę spręsti, kas gera, o kas bloga. Esi gėrio pusėje, jei esi su caru, ir blogio, jei drįsti juo abejoti, kritikuoti. „Žali žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų, „vietos savigynos būriai“, kuriems vadovauja Rusijos karinės žvalgybos nariai, organizuojantys ir žmonių grobimus. Ir čia pat postringavimai apie tai, kad Ukrainos valdžia vykdo antiteroristinę operaciją prieš esą taikius gyventojus. Organizuotos provokacijos mėginant diskredituoti laikinąją Ukrainos vyriausybę ir sužlugdyti planuojamus prezidento rinkimus. Tikslas pateisina priemones arba, kitaip tariant, nuspėk gaisrą ir po to pats tą gaisrą sukelk nuslėpdamas, kad pats paskelbei melagingą hipotezę ir pats suklastojai eksperimentą. Melas, atmiežtas žiupsneliu teisybės, melas, kurio paunksmėje ilsisi didžioji dalis Rusijos žmonių, maitinamų valstybinės propagandos mašinos, formuojančios įvaizdį, kad Rusija yra priešiškų išorės jėgų apsupta tvirtovė. Apeliavimas į žemiausius žmonių instinktus, mobilizavimas pasitelkiant neapykantą, šovinizmą, nuoskaudas dėl subyrėjusios imperijos ir istoriją, kuri kasdien gali būti perrašoma taip, kad atitiktų paties caro šiandieninį paveikslą, o vietinius priverstų tikėti, jog karas buvo taika, o vergovė – didžiausia laisvė.

Visa tai akivaizdu, tačiau klausimas kitas – ar sugebėsime tam pasipriešinti? Pasipriešinti ne žodžiais, ne rezoliucijomis, ne pareiškimais, skelbiančiais apie vis augantį susirūpinimą, tačiau taip ir neatsakančiais į klausimą, kokį gi gylį tas susirūpinimas turi pasiekti, kad pagaliau būtų imtasi veikti. Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise parašė eilėraštį pavadinimu „Drakono medžioklė“.

„Nuo pat jaunystės Drakonui
Paskelbėm kruviną karą,
Per petį permetę platų pasaulį
Tarytum plazdančią skarą;
Pasaulis buvo puikus ir baugus
Ir skriejo sklidinas vėjo,
Ir daug puikesni už rojaus laukus
Laukai mūsų žirgus lydėjo:
Jok, nesustok, jok, nebijok,
Ragink žvengiantį žirgą,
Tiltai, turgavietės, tvoros, takai
Tarsi pasakoj žiba ir mirga,
Spurda ir skečias ir spindi sparnai
Virš namo, virtuvės, keptuvės –
Kas joja medžioti, gyvens amžinai,
Kas neišjojo – žuvęs.

Kraštuos, kur nėra Drakono,
Riteriui niekas nerūpi –
Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj,
Nei žuvys, žaidžiančios upėj;
Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina,
Ir žvaigždynai sustingę dega.“

Taigi matome, kad žmogaus gyvenimo džiaugsmas, laimė nepriklauso nuo sukauptų turtų, nuo užimamų postų ir dar daug ko, ką šiandien esame taip linkę pervertinti. Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra kova – kova už šviesą, gėrį, meilę, taiką arba, jei jau norite, prieš tamsą, blogį, neapykantą. Tai nėra kova, kurią kovoja išrinktieji, tačiau kova, kuri vyksta net, kaip rašo G. K. Chestertonas, palinkus virš keptuvės. Visi esame karžygiai. Kiekvienas laikotarpis turi sau būdingus iššūkius ir tik mes jau buvome bepradedą manyti, kad mūsų amžiuje šie mūšiai baigti ir Drakonas nugalėtas amžiams. Tačiau kova tęsiasi ir čia pat skamba poeto perspėjimas – kas neišjojo kovoti yra žuvęs. Ne, ne fizikai, veikiau dvasiškai, nes nebesugeba tikėti, o, jei ir tiki, tai nebesugeba veikti, todėl veikiau primena stabmeldį. Žuvęs, nes renkasi skrandį, o ne širdį, lenkiasi blogiui, o ne gėriui, atsiduoda vergystei, o ne laisvei, už kelis žvangančius parduoda artimo meilę, o Dievą ištrina arba paverčia žmogaus tarnu. Kartais atrodo, kad šiandieninė Europa arba nebetiki paties Drakono egzistavimu, arba yra naiviai įtikėjusi, kad su Drakonu įmanoma susitarti, pasiekti kompromisą. Tiesa, kai kurie mano, kad Drakonas gali būti nugalėtas šūsnimi popierių ir biurokratinių kalbų, kurios, cituojant T.S. Eliotą, primena tik kuždesį beprasmį, vėjo tylų šnaresį žolėje, žiurkių tylų krebždesį rūsyje tarp stiklo skeveldrų ir smėlio. Ir visa tai tik „beformis vaizdas, bespalvis šešėlis, sustingus jėga, sukaustytas mostas.“

Pasaulio pabaiga sprendžiasi šiandien, o tam, kad triumfuotų blogis, kaip bylojo vienas išmintingas žmogus, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų. Jei nieko nedarysime, tai išsipildys T.S. Elioto žodžiai, kad ateityje būsime atsimenami ne dėl savo žygdarbių ir net ne dėl savo nuodėmių, o geriausiu atveju tik kaip minia sutrūnijusių tuščiavidurių žmonių. Minia, kuri buvo nepajėgi ne tik gėriui, bet ir nuodėmei, nes nebetikėjo nei vienu, nei kitu ir atsidavė pasyviam prisitaikėliškumui. Minia sutrūnijusių žmonių, kurie pasaulio pabaigą pasitiko inkšdami, teisindamiesi, bėgdami nuo atsakomybės, išduodami ir parduodami idealus. Nuo pasaulio pabaigos nepabėgsi, nepasislėpsi.

Pasaulis laikosi ant mūsų įsipareigojimo kasdienybėje liudyti idealą ir, esant reikalui, kovoti su jį sunaikinti grasančiu Drakonu. Pasaulis toks, koks yra, sukasi ne savaime, o tik tol, kol esame įsipareigoję jį sukti. Turime būti atviri, nes šiandien renkamės tarp dviejų alternatyvų – kovos ir Drakono pergalės. Drakonas netampa nė malonesnis nė geresnis, jei bandome prikabinti jam švelnesnius vardus ar atrasti tūkstantį ir vieną pateisinimą jo veiklai, dėl kurios jau liepsnoja dalis Ukrainos. Žinoma, labai patogu abejoti pačiu Drakono egzistavimu, tačiau blogis niekur neišnyksta nutrynus ribą tarp jo ir gėrio, nuodėmė, kad ir kaip norėtume, neištirpsta reliatyvizmo rūgštyje.

Taigi kovoti arba gyventi su nuolatiniu priekaištu, kad neatsiliepiau į savo pašaukimą, nebuvau ištikimas savo idealams, kad mano tuščiavidurė sutrūnijusi dvasia prisidėjo prie šio pasaulio pabaigos? Ukrainos žmonėms ši pasaulio pabaigos grėsmė matoma aiškiau, nes liepsnoja dalis jų šalies. Tačiau ant plauko kabo ir mūsų pasaulis. Ant plauko kabo ir Rusija, kurią saviems padedant ryja tas pats Drakonas. Tad šiandieninė kova yra prieš Drakoną ir už Ukrainą, už Europą ir galiausiai už Rusiją, kad jos galutinai nepasiglemžtų tironiškas šovinistinis režimas.

Bernardinai.lt

Anketa kandidatams. Zigmanto Balčyčio atsakymai

Bernardinai.lt išsiuntė keturis klausimus visiems 7 kandidatams į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Pirmasis labai operatyviai sureagavo LSDP kandidatas Z. Balčytis. Dėkojame už dėmesingumą, skelbiame atsakymus ir viliamės sulaukti ir kitų kandidatų pozicijų šiais klausimai.

 Ar Jūs sutinkate, kad būtų įteisintos vienalytės santuokos Lietuvoje?

Aš esu už tradicinę šeimą ir jos puoselėjamas vertybes, tačiau solidarioje, demokratinėje visuomenėje negali būti jokios diskriminacijos. Taip pat ir dėl lytinės orientacijos. Esu už vienos lyties asmenų partnerystę, bet esu prieš, kad tokie partneriai galėtų įsivaikinti vaikus.

Zigmantas Balčytis

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ar pritariate LR Konstitucijos 38 str. papildymui, kad šeima sukuriama sudarius santuoką, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės, kad valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Pritariu.

Per pastaruosius dvejus metus visame pasaulyje buvo priimta daugiau įstatymų, saugančių negimusio žmogaus gyvybę nuo pradžios, nei jų buvo priimta per prieš tai buvusį dešimtmetį. Europos Teisingumo Teismas pripažino, kad embrionas turi teisę būti saugomas dėl žmogaus orumo apsaugos ir neliečiamybės, o žmogaus gyvybė prasideda iškart susijungus ląstelėms, kurios vystydamosi gali tapti žmogumi. Palaikydami tarptautinę iniciatyvą „Vienas iš mūsų“, Europos Sąjungos piliečiai (tarp jų 80 000 lietuvių) išreiškė savo poziciją, kad kiekvienas žmogaus embriono gyvybė yra saugotina. Ar sutinkate, kad Lietuvoje taip pat turėtų būti priimti įstatymai, kuriais žmogaus gyvybė būtų saugoma nuo pradžios?

Visiškai pritariu, kad gyvybė turi būti saugoma. Tačiau nesu abortų draudimų šalininkas. Manau, kad sprendimus turi priimti moteris, šeima. Be to, šiuo metu draudimai paskatintų kriminalinius abortus, padidintų pavojų moterų sveikatai. Arba abortai būtų daromi legaliai kitose Europos Sąjungos valstybėse, kuriose jie nėra uždrausti.

Ar pritariate, kad Lietuvoje šalia vyro ir moters būtų įteisinta ir socialinė lytis?

Nepritariu.

Bernardinai.lt

Andrius Navickas. Žmogaus orumo sargyboje: popiežius Jonas Paulius II

Jonas Paulius II portretas

EPA nuotrauka

Balandžio 27 dieną šventaisiais bus paskelbti du XX amžiaus popiežiai – Jonas XXIII ir Jonas Paulius II. Apie pirmąjį slavų kilmės popiežių Bažnyčios istorijoje Joną Paulių II parašyta daugiau knygų nei apie bet kurį kitą jo pirmtaką. Jono XXIII pontifikato metu įžengėme į televizijos erą, o Jonas Paulius II mus atvedė į interneto epochą, kurioje informacija gausėja stulbinamu tempu.

Praktiškai kiekvienas Jono Pauliaus II žingsnis buvo įdėmiai stebimas ir komentuojamas. Informacijos gausa ne visada yra tvirta mūsų supratimo atrama. Paprasta pasiklysti smulkmenose. Kita vertus, kartais tai, kas, regis, tėra smulkmena, liudija daugiau nei sutartinai istoriniais vadinami gestai.

Į Joną Paulių II galima žvelgti skirtingais aspektais, sutelkiant dėmesį į įvairias jo veiklos sritis. Mano įsitikinimu, šiandien mums aktualiausias lieka bekompromisis ir pasiaukojantis žmogaus orumo gynimas. Žodžiais, veiksmais ar paprasčiausiai tylia malda ir šypsena, kai skausmas nebeleido nei kalbėti, nei judėti.

***

Kardinolų konklava, 1978 metų spalį popiežiumi išrinkusi lenką kardinolą Karolį Voitylą (Karol Wojtyla), turi svarbią priešistorę.

Rugpjūtį mirė popiežius Paulius VI. Tai, kad popiežius silpsta, buvo žinoma, ir jo mirtis nebuvo staigmena, kardinolai jau buvo pasiruošę kelionei į Vatikaną. Naujojo popiežiaus rinkimai jau iš anksto buvo pavadinti istoriniais. Veikiausiai dėl vis stiprėjančio jausmo, kad turime aiškiai atsakyti į klausimus – ar Antrasis Vatikano Susirinkimas buvo klaida, kurią derėtų kuo greičiau pamiršti, ar Dievo malonė, kurią derėtų gerokai plačiau išskleisti Bažnyčios gyvenime? Kitas itin svarbus klausimas – ar Bažnyčia dar gali pasiūlyti tvirtą atramą vis labiau chaotiškam ir sutrikusiam pasauliui? Ar neturime sąžiningai pripažinti, kad dialogo su šiuolaikiniu pasauliu siekis patyrė nesėkmę, ir dabar turėtume grįžti prie Bažnyčios, kaip naujojo Nojaus laivo, sampratos?

Po pirminio Susirinkimo entuziazmo atėjo „dykumos“ laikotarpis. Viena vertus, jis susijęs ir su tuo, kad daliai Susirinkimo entuziastų trūko Jono XXIII romumo, ir jie pasijuto gavę įgaliojimus perimti iš Šventosios Dvasios Bažnyčios atnaujintojų vaidmenį. Kita vertus, dar prieš Susirinkimą ilgai kauptos vidinės Bažnyčios problemos, savotiškas vidinis pūlinys, skaudžiai sprogo ir tapo regimos kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo krizės. Taip pat labai sustiprėjo katalikų dalijimasis į įvairias ideologines frakcijas, kovojančias tarpusavyje. Pamaldus, intelektualus ir kilnus popiežius Paulius VI jautėsi tapęs vis tirštėjančių problemų įkaitu. Jis labai skaudžiai išgyveno vis stiprėjantį kritikos viesulą, ypač kai bandė aktyviai ginti gyvybės kultūrą. Jam atrodė, kad procesai tapo nekontroliuojami, ir geriausia būtų ieškoti tvirtesnio popiežiaus. Tačiau jis ryžosi išgerti karčią popiežystės taurę iki galo.

Popiežius Paulius VI – vienas iškiliausių italų teologų, kuriame teko ypač sudėtingas uždavinys – užbaigti jo pirmtako pradėtą Bažnyčios Susirinkimą.

Mirus Pauliui VI atrodė visai realu, kad popiežiumi taps kuris nors iš Susirinkimo kritikų, tačiau kardinolai, regis, nustebino patys save jau pirmąją konklavos dieną popiežiumi išrinkdami Venecijos patriarchą Albino Lučianį (Albino Luciani), kuris, prasidedant konklavai, net nebuvo minimas kaip vienas iš favoritų. Po šios konklavos kardinolai kalbėjo, kad itin stipriai pajutę Šventosios Dvasios veikimą. Atrodė, kad džiugesys palietė net ir Susirinkimo kritikus, nors jau pats naujojo popiežiaus vardo pasirinkimas nepaliko abejonių, kad jis ištikimas Susirinkimo dvasiai. Lučianis pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko dvigubą vardą – Jonas Paulius I. Jau per pirmąsias pontifikato dienas jis sužavėjo aplinkinius paprastumu ir iš jo trykštančiu vidiniu džiaugsmu ir buvo pramintas „besišypsančiu popiežiumi“.

Jonas Paulius I – Albino Luciani. Jį iš karto labai pamėgo žmonės, tačiau jo pontifikatas tęsėsi tik 33 dienas.

Deja, naujojo popiežiaus šypsena džiugino tik trisdešimt tris dienas. Ankstyvą rugsėjo 29-osios rytą viena iš sesių vienuolių, dirbusių popiežiaus rūmuose, atrado Joną Paulių I mirusį. Naktį jį ištiko sunkus infarktas. Tai buvo šokas visiems.

***

Atrodė, kad naujoji konklava tėra visai neseniai pasibaigusios tęsinys. Tačiau svarstymų dvasia buvo labai pasikeitusi. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuris vis skambėjo konklavos metu: ką Viešpats tokiu trumpu pontifikatu norėjo pasakyti? Šis klausimas stiprino įsitikinimą, kad kardinolai turi priimti ryžtingą sprendimą, žengti istorinį žingsnį.

Paradoksalu, bet dar prieš mėnesį idėja, kad derėtų rinkti ne italų kilmės popiežių, neatrodė įtikinama, o dabar ji vis labiau panašėjo į tą „gelbėjimosi ratą“, kurį Dievas meta savo Bažnyčiai. Kai buvo įveiktas „psichologinis barjeras“ ir kandidato pradėta dairytis už Italijos ribų, tapo praktiškai aišku, kad nėra tinkamesnės kandidatūros už Krokuvos vyskupą Karolį Voitylą, kuris simboliškai pasirinko Jono Pauliaus II vardą, tarsi įsipareigodamas tęsti visų trijų savo pirmtakų pradėtą darbą.

Beje, yra išlikęs pasakojimas, kad lemtingos konklavos metu kardinolas Voityla skaitė marksistinį Lenkijoje leistą žurnalą. Kai vienas iš kardinolų pasiteiravo, ar Voityla nemano, jog tai nėra deramas skaitinys, šis šypsodamasis atsakė, kad jo sąžinė šiuo atveju visiškai rami. Turime bijoti ne kritikų, bet to, kas yra įtrūkę mūsų viduje.

***

1978 metų spalio 16 dieną kardinolas Voityla išgirdo klausimą – ar priimi? Jo atsakymas buvo tvirtas: „Tikėdamas Kristumi, savo Viešpačiu, ir būdamas jam klusnus, pasitikėdamas Kristaus ir Bažnyčios motina, suprasdamas laukiančius didelius sunkumus, priimu.“

Taip prasidėjo 9665 dienas trukęs pontifikatas, kurio metu popiežius paskelbė 14 enciklikų, 15 apaštalinių paraginimų, 12 apaštalinių konstitucijų, 45 apaštalinius laiškus, daugybę homilijų, viešų kalbų, surengė 1164 bendrasis audiencijas, kuriose dalyvavo 17 665 800 žmonių iš viso pasaulio.

Įspūdinga statistika, tačiau prie jos turėtume pridėti dar vieną itin svarbų Jono Pauliaus II veiklos aspektą – piligrimystę pas tikėjimo brolius ir seseris visame pasaulyje, dalinantis Gerosios Naujienos džiaugsmu bei stiprinant jų tikėjimą. Popiežius per 104 apaštalines keliones aplankė 129 valstybes. Suskaičiuota, kad popiežius nukeliavo 1 247 613 kilometrų, tai atstumas, tris kartus ilgesnis nei skiria Žemę nuo Mėnulio. Popiežius išvykęs iš Romos buvo 822 dienas, per kurias aplankė 1 022 miestus. Kelionėms reikėjo labai daug popiežiaus jėgų, tačiau jis buvo įsitikinęs, jog labai svarbu, kad katalikai Jėzų, Bažnyčią, tikinčiųjų bendrystę suvoktų ne kaip abstrakcijas, bet kaip čia ir dabar besikleidžiančią tikrovę. Jis siekė būti ne iš Vatikano bendraujantis, bet tarp tikėjimo brolių ir seserų esantis popiežius.

Kai netrukus po inauguracijos jis lankėsi Asyžiuje, norėdamas pasisemti jėgų iš šv. Pranciškaus, vienas iš sutiktų piligrimų šūktelėjo: „Nepamirškit tylos Bažnyčios.“ Popiežiaus atsakymas įėjo į istoriją: „Nebėra tylos Bažnyčios, nes ji dabar kalba mano, popiežiaus, balsu.“

Popiežius Jonas Paulius II Vilniuje.

***

Jei reikėtų visą šį įspūdingą pontifikatą apibūdinti kaip vieną svarbiausią žinią, nedvejodamas pasirinkčiau raginimą – „Nebijokite“.

„Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas. Dar kartą kartoju – nebijokite. Kristus žino, kas yra žmogus ir kiek žmogus gali. Tik jis vienas tai žino.“

Taip naujasis popiežius Jonas Paulius II kreipėsi į viso pasaulio žmones savo išrinkimo dieną. Tai nebuvo deklaratyvus raginimas, tai buvo viso jo pontifikato programa.

Popiežiaus biografas Džordžas Veigelis (George Weigel) rašė, kad visas Jono Pauliaus II gyvenimas buvo nuolatinis atsivertimas, gyvenimo durų atidarymas Jėzui.

Jonas Paulius II kartojo, jog dera kiekvieną akimirką ieškoti Jėzaus. Visas mūsų gyvenimas turi būti ne kas kita, kaip nuolatinis nuoširdus Jo ieškojimas. Jis rašė: „Neapleiskime šios užduoties net ir tada, kai mus apgaubia tamsa, puola pagundos, o širdį spaudžia sielvartas ar nežinia. Visi šie dalykai yra neišvengiami žmogaus gyvenime, Jie net gali pasitarnauti, nes grūdina mūsų dvasią.“

Atsivertimas nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinė pareiga, kai reikia nuolatos įveikti į širdį įsėlinusią baimę. Todėl visą laiką turime sau ir kitiems kartoti – nebijokime.

***

Antrasis Vatikano Susirinkimas priminė, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas šventumui, ir keliai į šį tikslą gali būti labai skirtingi. Net žmogus, gyvendamas tarsi įprastą gyvenimą, gali pasiekti šventumo pilnatvės. Šiuos teiginius popiežius Jonas Paulius II priėmė labai rimtai. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad šiandien evangelizacijai yra kur kas svarbesnė šventumo, o ne argumentų kalba. Kita vertus, popiežius vis kartojo, kad kankinystė yra tiesiausias kelias į šventumą, o XX amžius – tai kankinių amžius. Net pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai krikščionys buvo metami liūtams, tiek žmonių nežuvo už savo tikėjimą, kiek per XX amžiaus politines katastrofas.

Jonas Paulius II beatifikavo 1338 Dievo tarnus per 147 beatifikacijos ceremonijas, taip pat per 51 kanonizacijos šv. Mišias paskelbė 482 naujus šventuosius. Palyginimui – nuo 1588 metų, kai popiežius Sikstas V reglamentavo kanonizacijos procesą, iki 1978 metų buvo paskelbti 302 šventieji. Nieko nuostabaus, kai šalia besidžiaugiančiųjų buvo ir aršių kritikų, kurie perspėjo dėl „šventumo infliacijos“, tvirtino, jog Vatikane atsidarė „šventųjų fabrikas“. Kaip liudija kardinolas Stanislavas Dzivišas (Stanislav Dziwisz), į tokius priekaištus paprastai Jonas Paulius II atsakydavo, kad pretenzijas reikėtų reikšti ne jam, bet Šventajai Dvasiai, kuri dosniai lieja savo malones žmonėms.

1983 metais popiežius reformavo beatifikacijos ir kanonizacijos bylų nagrinėjimo tvarką, ir jos tapo labiau panašios ne į teismo procesus, bet į istorinius tyrimus. Taip pat jis pašalino, jo įsitikinimu, perteklinius kriterijus.

Kalbant apie žmogaus orumo gynimą, išskirtine derėtų vadinti kunigo Maksimiljano Kolbės (Maximilian Kolbe) paskelbimą šventuoju 1982 metų spalio 10 dieną. Lenkas kunigas Kolbė buvo nacistų nužudytas Aušvice, kai nusprendė pasiaukoti už kitą myriop pasmerktą žmogų. Šis kilnus poelgis apvainikavo prasmingą, tarnystei žmonėms pašvęstą gyvenimą.

Vienuolis Maksimiljanas Kolbė pasiaukojo už kitą koncentracijos stovykloje

Žinia apie Kolbės kanonizacijos bylą buvo sutikta su dideliu entuziazmu, tačiau vėliau pradėtos kelti abejonės. Nors akivaizdu, kad Kolbė pasielgė herojiškai, ar dera jo poelgį vertinti kaip mirtį už tikėjimą? Aušvico komendantas, nužudęs Kolbę, regis, nė nežinojo, kad žudo kunigą, ir šis smurto aktas neturėjo antireliginės motyvacijos. Popiežiui teko įvertinti tokių prieštaravimų svarumą, ir jis nusprendė, kad kunigas Kolbė yra ne tik šventasis, bet ir kankinys už tikėjimą. Jono Pauliaus II viešai išsakytas argumentas buvo itin svarbus. Pasak jo, kiekvienas, kuris pyktį, neapykantą, smurtą nukreipia prieš kitą žmogų, kartu puola Bažnyčią ir tikėjimą, nes žmogaus orumo gynimas yra vienas svarbiausių krikščionybės uždavinių. Vėliau enciklikoje „Gyvybės Evangelija” (Evangelium Vitae) Jonas Paulius II rašė, kad bet kuris smurtas prieš gyvybę skausmingai sukrečia Bažnyčią ir visai nesvarbu, koks puolamo žmogaus tikėjimas, socialinis statusas, dorovingumas ar sveikatos būklė. Svarbiausia, kad jis yra žmogus.

***

1995 metais paskelbtą encikliką „Gyvybės Evangelija” drįstu vadinti svarbiausiu Jono Pauliaus II dokumentu, nes čia popiežius stojo į svarbiausią kovą – už gyvybės kultūrą. Enciklika pradedama žodžiais: „Gyvybės evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Ji turi būti skelbiama be baimės ir ištikimai kaip „Geroji naujiena“ visų amžių ir kultūrų žmonėms.“

Žmogus, pasak Jono Pauliaus II, pašauktas gyvenimo pilnatvei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnatvė – tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu. Žmogaus kilnumo pripažinimas niekada negali remtis tuo, kaip mes tą žmogų suvokiame arba kaip mes su juo susidūrėme, toks pripažinimas turi būti grindžiamas suvokimu, kad nuo pat pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties žmogus gyvena ryšyje su Dievu. Žmoguje švytintis panašumas su Kūrėju daro jį svarbesnį už visas idėjas ir kitų žmonių požiūrį jį, o žmogiškoji būtis yra absoliuti. Žmogaus orumas nėra nuopelnas ar socialinio patvirtinimo reikalaujanti kokybė, bet dovana, kurios visiškai negalima prarasti.

Deja, mokslo ir technologijos pažanga ne tik plečia žmonių galią, bet kartu atveria kelią naujoms kėsinimosi į žmogaus orumą formoms. Pražūtingiausia tai, kad įsigalėjo kultūrinis klimatas, pateisinantis ar net skatinantis nusikaltimus gyvybei. Pavojingai kinta žmonių santykis su gyvybe. Pasak popiežiaus, tai, kad daugelyje valstybių įstatymais paversti gyvybei prieštaraujančius veiksmus yra moralės nuosmukio liudijimas. Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tapo socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Tai žalojo pačią mediko profesiją.

Gyvename pasaulyje, kuriame naikinamos negimusių arba gyvenimą bebaigiančių žmonių gyvybės, ir tai nebesukelia nei pasibaisėjimo, nei pasmerkimo, o aptemdyta daugelio žmonių sąžinė net nereaguoja į tai, kaip į pasibaisėtiną dalyką.

Jono Pauliaus II tvirtinimu, abejingumo ir dorovinės nejautros pozicija logiškai skatina vis stiprėjantį galingųjų karą su silpnaisiais: gyvybė, pareikalausianti daugiau susitaikymo, meilės ir rūpesčio, laikoma nenaudinga arba vadinama nepakeliama našta ir atmetama. Žmogus, dėl ligos, negalios ar paprasčiausiai dėl savo egzistavimo keliantis pavojų gausiau apdovanotųjų gerovei ar gyvenimo būdui, pradedamas laikyti priešu, jam priešinamasi arba jis pašalinamas. Tai ne kas kita, kaip grėsmingas „suokalbis prieš gyvybę“.

***

Žmogaus orumo nuvertinimas susijęs su keliomis priežastimis: iškreipta laisvės samprata, kančios demonizavimu bei vartotojiška sąmone.

Jono Pauliaus II tvirtinimu, laisvė, kuri nustoja pripažinti ir gerbti savo esminį ryšį su tiesa, ne tik neigia ir naikina save, bet tampa veiksniu, lemiančiu kitų naikinimą. „Kai laisvė, vedama troškimo išsivaduoti iš bet kokio pavidalo tradicijų bei autoritetų, atmeta net aiškiausius objektyvios ir visuotinės tiesos – asmeninio ir socialinio gyvenimo pamato įrodymus, tada asmuo vieninteliu ir neginčijamu savo pasirinkimų matu pagaliau nustoja laikyti tiesą apie gėrį ir blogį ir ima vadovautis savo subjektyvia, besikeičiančia nuomone, arba, tiesą sakant, savanaudiškais interesais bei užgaidomis“, – rašoma enciklikoje „Gyvybės Evangelija”.

Jei savosios autonomijos įtvirtinimas suvokiamas kaip absoliuti vertybė, tai natūralu, jog kiti žmonės tampa konkurentais ir priešais, nuo kurių reikia gintis. Visuomenė tampa tarpusavyje kovojančių individų maišalyne, kurioje svarbiausia tampa jėga. Gyvybė, moralinės normos tokioje visuomenėje tampa derybų, kurių nevaržo jokios moralinės normos, objektu. Silpnieji (negimę kūdikiai, ligoniai, neįgalieji, seneliai ar neturintys pakankamai materialinių gėrybių žmonės) pradedami suvokti kaip našta, kurios dera nusikratyti. „Suokalbiui prieš gyvybę“ nesipriešinanti visuomenė gali formaliai atrodyti demokratinė, tačiau tai tik regimybė, nes vidujai joje neišvengiamai suveši moralinės tironijos dvasia. „Teisė“ nustoja buvusi teise, nes ji netenka vienintelio tvirto pamato – neliečiamo asmens orumo, o valstybė jau nebėra „bendri namai“, kuriuose visi gali gyventi pagal pamatinės lygybės principą, ji paverčiama tirone, pasisavinusia teisę atsikratyti silpniausių ir labiausiai neapgintų savo narių gyvybių.

***

Demokratinių valstybių grimzdimą į moralinę tironiją dar sustiprina kultūrinis klimatas, kančioje neįžvelgiantis nei prasmės, nei vertės, bet laikantis ją blogio įsikūnijimu, kurį reikia bet kuria kaina pašalinti. Pats eutanazijos terminas (graikiškai – maloni, gera mirtis) – klaidinantis. Silpno, ligoto žmogaus žudymas, pridengtas šios sąvokos kauke, teisinamas klaidingu gailesčiu, kylančiu matant ligonio klaidas, taip pat vis įtaigiau atrodančiu motyvu apie veltui išleidžiamas lėšas, kurias esą būtų galima panaudoti „racionaliau“.

Enciklikoje Jonas Paulius II apgailestavo, kad šiuolaikinėje visuomenėje vadinamoji „gyvenimo kokybė“ suprantama vien – arba pirmiausia – kaip ekonominis efektyvumas, besaikis vartojimas, fizinis grožis bei malonumai, ignoruojant gilesnius egzistencijos matmenis – tarpasmeninį, dvasinį ir religinį. Kančia – neišvengiama žmogiškosios egzistencijos našta, bet kartu ir galimo asmenybės augimo veiksnys, tokiame kontekste „cenzūruojama“, ji atmetama kaip bevertė, iš tikrųjų su ja kovojama kaip su blogiu, kurio reikia visada vengti. Kai kančios išvengti negalima ir išnyksta visos būsimos gerovės perspektyvos, tada atrodo, kad gyvenimas neteko prasmės, ir žmogui stiprėja pagunda savintis teisę gyvybę nuslopinti.

Taip pat ir gyvybės pradėjimas tampa priešu, kurio lytiniuose veiksmuose reikia vengti: jei jis pasirenkamas, tai tik dėl to, kad išreiškia troškimą ar tiesiog valią „bet kokia kaina“ turėti kūdikį, o ne dėl to, jog žymi visišką kito žmogaus priėmimą, taigi ir atvirumą gyvenimo pilnatvei, kurią ženklina kūdikio atsiradimas.

***

Jono Pauliaus II pateiktai iššūkių žmogaus orumui ir gyvybės kultūrai diagnozė negailestinga. Tačiau popiežiaus tikslas nėra konstatuoti, kad viskas beviltiška. Popiežiaus tvirtinimu, gyvename pasaulyje, kuriame yra ir šviesos, ir šešėlių, turime realistiškai vertinti pasaulį, kuriame gyvename, idant galėtume stengtis jį pakeisti. Kaip rašoma enciklikoje „Gyvybės Evangelija”: „esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai. Mes ne tik „susiduriame“ su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame jo „viduje“: jis liečia mus visus, visi jame dalyvaujame, ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę.“

Ką reiškia kovoti už gyvybės kultūrą?

***

Negali būti pateisinamas joks įstatymas, kuris pažeidžia žmogaus gyvybę ar orumą, nesvarbu, kad ir kokiais motyvais bei argumentais jis būtų grindžiamas. Jono Pauliaus II tvirtinimu, krikščionis ne tik gali, vadovaudamasis sąžine, tokiam įstatymui nepaklusti, bet ir privalo daryti viską, kas nuo jo priklauso, siekdamas jį atšaukti. Kiekvienas žmogus yra brangesnis už viso pasaulio materialines gėrybes, ir šio principo joks politikas, jokia institucija negali atšaukti.

Ne tik žodžiais, bet ir visu gyvenimu pasauliui turime skelbti žinią apie unikalų Jėzaus santykį su kiekvienu asmeniu, apie tai, jog kiekvieno žmogaus veide švyti Kristaus veidas. Kartu tai žinia, kad nuoširdus savęs dovanojimas yra visiško savo laisvės įgyvendinimo kelias.

Skelbdami Gyvybės Evangeliją, neturime baimintis priešiškumo ar nepopuliarumo, privalome atmesti visus kompromisus ir dviprasmybes, kas palenktų mus tapti panašius į šį pasaulį. Kartu mes turime neapsiriboti vien motinos įsčiose esančios gyvybės ar žemiškąjį gyvenimą baigiančių žmonių apsauga, bet nuosekliai kovoti su įsigalėjusiu galios kultu, niekinančiu visokį silpnumą, gundančiu žmogų galimybe tapti gyvybės viešpačiu iliuzija. Pagarba senatvei, vartotojiško šėlsmo atsisakymas, rūpinimasis kaliniu, ligoniu, emigrantu, benamiu – tai sudėtinė Gyvybės Evangelijos dalis.

„Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų. Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos. Tapkite bendruomene, kurie neturi bendruomenės.“

***

„Gyvybės Evangelija” buvo sutikta nevienareikšmiškai. Tai buvo svarbus pastiprinimas visiems, kurie puoselėja gyvybės kultūrą ir išgyvena dėl vis didėjančio abejingumo ar net priešiškumo gyvybei. Kartu tai buvo papiktinimas tiems, kurie buvo įsitikinę, kad Bažnyčia neturėtų komentuoti teisės aktų ar aiškinti, kaip žmonėms gyventi, kai jie palieka šventoriaus teritoriją.

Paradoksalu, jog įtakingi politikai, džiaugsmingai besifotografuojantys kartu su popiežiumi, viešai pasakojantys, jog pripažįsta jo autoritetą, grįžę į savo šalį be skrupulų toliau kovodavo mirties kultūros šalininkų gretose.

Jonas Paulius II ovacijomis buvo sutinkamas tarptautiniuose forumuose, visi mielai jį išklausydavo, bet itin retai įsiklausydavo. Šioje situacijoje ypač svarbi tapo antroji enciklikos „Gyvybės Evangelija” dalis, kuri buvo parašyta ne ant popieriaus, bet paties popiežiaus gyvenime.

***

Jau sergantis popiežius Jonas Paulius IIEPA nuotrauka

Jonas Paulius II patyrė labai daug kančių. Dar prieš tampant popiežiumi, jam teko kęsti sunkumų nacių okupacijos laikotarpiu. Paskui buvo pasikėsinimas, bent keli kaulų lūžiai, Parkinsono liga. Tie, kas su popiežiumi artimai bendravo kasdien, pasakojo apie, regis, beribę jo kantrybę ir tvirtybę. Neretai visos piligriminės kelionės į užsienio valstybę metu jam tekdavo kęsti didžiulių skausmų, nepaisydamas to, jis šypsodavosi ir visą dėmesį sutelkdavo į kitus. Kardinolas Valteris Kasperis (Walter Kasper) yra pasakęs, kad ne vienus metus popiežiaus „antrąja profesija“. buvo tapusi kančia.

Popiežius nebandė slėpti savo silpnumo ar kančios. Jis suprato, kad kenčiančio žmogaus liudijimas kur kas svaresnis ir didesnė pagalba kitiems, patiriantiems kančių, nei bet kokie žodžiai. Tiesa, toli gražu ne visi pritarė tokiai popiežiaus laikysenai. Vis pasigirsdavo pasipiktinimų, kad silpno ir „apgailėtino“ popiežiaus pasirodymas viešumoje erzina. Esą popiežius privalo atsistatydinti ir „nebevarginti savęs ir kitų“.

Kaip liudija kardinolas Dzivišas, progresuojant Parkinsono ligai, Jonas Paulius II iš tiesų svarstė atsistatydinimo galimybę, tačiau paskui apsisprendė, kad turi nešti jam patikėtą kryžių iki galo. Be to, jis tikėjo, kad kančia ir silpnumas, kuriuos patiria, tiek jam, tiek visai Bažnyčiai yra Dievo dovana, bandymas prakalbinti šiuolaikinio žmogaus sąžinę ir širdį.

***

Jono Pauliaus II pontifikate galima atrasti daug įvykių, kurie vadintini istoriniais. Kalbant apie popiežių, kaip pirmiausia gyvybės kultūros apaštalą, būtina paminėti jo paskutinę kelionę už Romos ribų į Lurdą, Prancūzijoje, 2004 metų vasarą. Čia jis pasakė, jog jaučiasi savo vietoje – ligonis tarp kitų ligonių.

Džonas Alenas (John Allen), išsamiai aprašęs šią popiežiaus kelionę, teigia, kad būtent Lurde buvo pabaigtas virsmas nuo Katalikų Bažnyčios vadovo į gyvą žmogiško skausmo simbolį, kuriame švyti Nukryžiuotasis. Dar kartą visi galėjome prisiliesti prie Išganymo slėpinio, jog stipriausias Kirstus buvo ant kryžiaus, kai negalėjo nieko daugiau – tik priimti Tėvo valią.

Kenčiančio ir labai nuolankaus popiežiaus Lurde vaizdas žodžiams apie kančios vaisingumą suteikė ypatingą jėgą. Tikrai galima sutikti su Vaigeliu, kad paskutiniai Jono Pauliaus II gyvenimo metai buvo paskutinė ir pati įtaigiausia jo evangelija.

***

Kardinolas J. Ratzinger ir popiežius Jonas Paulius IIEPA nuotrauka

2005 metų Velykų rytą popiežius Jonas Paulius II pasirodė lange gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Jis buvo skaidrios sąmonės, tai buvo aiškiai matyti jo žvilgsnyje. Popiežius labai norėjo bent trumpai kreiptis į žmones. Tačiau lūpos neklausė, ir visi galėjo matyti tik jo kančios persmelktą veidą. Popiežius tegalėjo tyliai palaiminti. Jis atrodė dar silpnesnis nei anksčiau, tačiau kiekvienas, kuris jį matė, gali pasakyti, kad liudijo gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės pergalę prieš neapykantą, silpnumo pergalę prieš norą valdyti kitą. Tądien lange jis pats buvo įtaigiausia Gyvybės Evangelija.

***

2005 metų balandžio 2 dieną Jonas Paulius II gimė amžinajam gyvenimui. Paskutiniai popiežiaus žodžiai buvo silpnu balsu ištarti vienai sesei vienuolei: „Leiskite man eiti pas Viešpatį.“

***

Arkos bendruomenės įkūrėjas Žanas Vanjė (Jean Vanier) iš karto po Jono Pauliaus II mirties rašė, kad šis pamažu, bet drąsiai nusileido į mažumo kančią, išsaugodamas šviesų protą. Dėl ligos jo veidas buvo perkreiptas, o kūnas sustingo. Buvo metas, kai jis nebegalėjo kalbėti. Jam tekėjo seilės. Jis buvo pažemintas. Buvo sunku į jį žiūrėti. Žmonės nusukdavo nuo jo savo žvilgsnius. Tačiau jis niekada nenukreipė savo žvilgsnio nuo žmonių. Visada ir visur Jonas Paulius II skelbė žmogaus ir gyvybės teises. Tačiau gyvenimo pabaigoje jo paties silpnumas – daug iškalbingiau nei žodžiai – bylojo apie asmens, sukurto širdžių bendrystei, vertę.

Už kančios ar ligos perkreipto veido visada slypi asmuo, kurį Dievas myli ir kurį yra pasirinkęs. Popiežiaus sergantis kūnas buvo daugiau nei enciklika. Jis savimi perteikė pasauliui žinią apie kiekvieno asmens vertę. Taip mylinti Dievo jėga atsiskleidė per jo silpnumą. Mes žavimės stipriaisiais. O silpnajam reikia kito – jis pritraukia meilę. Meilė ištrykšta iš pasidalyto silpnumo.

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos „Kelio bendrija“.

Bernardinai.lt

Andrius Navickas. Romumo revoliucija: popiežius Jonas XXIII

Jonas XXIII

Balandžio 27 dieną du popiežiai – Jonas XXIII ir Jonas Paulius II – skelbiami šventaisiais.  Jonas XXIII Lietuvoje lieka menkai pažįstama asmenybė. Jo pontifikato metu Lietuva gyveno už  „geležinės uždangos“. Tikiuosi, kad šis pasakojimas padės geriau pažinti šią ypatingą asmenybę.

***

Istorijoje galima įžvelgti stulbinamų pasikartojimų. Prabėgus aštuoniasdešimčiai metų po to, kai popiežiumi buvo išrinktas Leonas XIII, kardinolai vėl rinkosi į konklavą po ilgo pontifikato. Popiežiui Pijui XII teko vadovauti Bažnyčiai nepaprastai sudėtingu Antrojo pasaulinio karo bei bandymo gydyti jo padarytas žaizdas laikotarpiu. Nors anuometinė spauda buvo įsitikinusi, kad kardinolai rinksis tarp  Gregoro Agadžiano (Gregoire Agagianian), Alfredo Otaviani (Alfredco Ottavianni) bei Džiuzepės Sirio (Giuseppe Siri), tačiau jau pirmieji balsavimai parodė, kad kardinolai, kaip ir prieš aštuoniasdešimt metų, galvoja apie „pereinamąjį“ popiežių ir šiam vaidmeniui puikiai tinka Venecijos arkivyskupas Andželo Ronkalis (Angello Giuseppe Roncalli), kuriam jau septyniasdešimt septyneri, tačiau šis kaime neturtingoje šeimoje užaugęs kardinolas vis dar laido sąmojus, žavi aplinkinius nuoširdumu ir kartu žinomas kaip ištikimas Bažnyčios gynėjas.

Konklavos kaminas virš Siksto koplyčios – popiežiaus rinkimų simbolis jau ne pirmą amžių.EPA nuotrauka

Tiesa, pirmieji rezultatai dar nieko nereiškė, nes pirmą kartą po beveik tūkstantmečio konklavai galiojo taisyklė, kad naujasis popiežius bus išrinktas tik tada, jei už jį balsuos ne mažiau kaip du trečdaliai ir dar vienas kardinolas. Įtraukdamas šią naujovę, Pijus XII siekė, kad naujasis popiežius būtų tvirtai palaikomas kardinolų.

Teigiama, kad pats kardinolas A. Ronkalis, pirmą kartą išgirdęs, jog yra vienas iš konklavos favoritų, apstulbo ir teištarė: „Atsikvošėkite, man septyniasdešimt septyneri metai, ir aš tesu iš kaimo kilęs kunigas, kuris tesvajoja dirbti parapijoje.“ Tačiau kai pradėjo aiškėti, kad netrukus Venecijos patriarchui teks atsakyti į konklavos klausimą – ar sutinki tapti popiežiumi? – A. Ronkalis ėmėsi rimtai tam ruoštis. Per naktį jis surašė kalbą lotyniškai ir apgalvojo, kokį vardą turėtų pasirinkti. Taigi, kai atėjo laikas jam atsakyti, ar sutinka priimti konklavos sprendimą ir nešti popiežiaus kryžių, didžiausios vidinės audros kardinolo Ronkalio širdyje buvo praūžusios. Jis išsitraukė ranka prirašytą lapą ir perskaitė paruoštą kalbą, kurioje teigė, kad nors puikiai žino savo trūkumus ir tai, jog nėra vertas popiežiaus tarnystės, tačiau gerbia brolių kardinolų sprendimą ir yra pasiryžęs ją priimti. „Esu pasiruošęs išgerti iki dugno man skirtą kančios taurę ir kantriai nešti man uždedamą kryžių“, – sakė naujasis popiežius.

Jis taip pat paskelbė, kad renkasi Jono XXIII vardą. Toks pasirinkimas kiek nustebino, nes tokį vardą jau kadaise buvo pasirinkęs kardinolas, kuris vėliau buvo pavadintas antipopiežiumi, o jo pontifikato teisėtumas nepripažįstamas. Naujasis popiežius paaiškino, kad Jono vardas jam ypač brangus, nes tai yra jo tėvo vardas, taip pat šiuo vardu pavadinta bažnyčia, kurioje jis krikštytas. Jono vardu pavadintos daugybė puikių bažnyčių visame pasaulyje, ir šį vardą išaukštino du nuostabūs žmonės – Jonas Krikštytojas ir apaštalas Jonas. Taip pat svarbu ir tai, kad šis vardas buvo populiariausias iš visų, kuriuos rinkosi praeities popiežiai, ir tai leis jausti jų visų paramą. Kitas dalykas, naujasis popiežius liko ištikimas savo švelniam sąmojui, visų Jono vardą pasivadinusių popiežių pontifiktai buvo ganėtinai trumpi, o tai, regis, šiuo atveju tenkintų praktiškai visus. Savo kalbą naujasis popiežius pabaigė Jono laiško žodžiais: „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą, labai prašau – mylėkite.“

***

Dar tapdamas vyskupu, Andželo Ronkalis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Jis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau jis visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė, ir atlikti pavestas užduotis kiek įmanoma geriau.

Viename iš laiškų bičiuliui Ronkalis rašo, kad dažnai yra klausiamas, kokia yra jo romumo ir gebėjimo išlaikyti šypseną net sudėtingiausiomis aplinkybėmis paslaptis. Ji, pasak A. Ronkalio, labai paprasta: reikia visada prisiminti, kad mes atsakingi pirmiausia ne už tai, kas dar bus, kas buvo ir ko jau negalima pakeisti, bet už dabarties akimirką, kurią Dievas mums dovanoja. Labai svarbu prisiminti, kad romiu Viešpaties valios priėmimu galime kur kas vaisingiau kovoti su pasaulio neteisybėmis nei laidydami savojo teisumo žaibus. Savo dvasiniame dienoraštyje jis užrašė kasdienybės maldą, kuri vėliau paplito kaip Popiežiaus Jono XXIII romumo dekalogas.

Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.

Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.

Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.

Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.

Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.

Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.

Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir, jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.

Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu.

Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.

Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.

Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir  visai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu, ir tikėti gerumu.

Aš galiu daryti gėrį dvyliką valandų ir nenuleisti rankų.

Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

 ***

1958 metų spalio 28 dieną Šv. Petro aikštėje susirinkusi minia išvydo naują popiežių – Joną XXIII. Pirmą kartą istorijoje popiežiaus kalbą išgirdo ir milijonai televizijos žiūrovų. Būtent didėjančia televizijos įtaka kartais aiškinamas tas didžiulis populiarumas ir žmonių meilė, kurią pelnė Jonas XXIII. Tačiau nepamirškime, koks jis buvo populiarus, dar kai darbavosi Venecijoje, kur pelnė ne tik tikinčiųjų, bet ir nuo tikėjimo atšalusių žmonių meilę.

Jonas XXIII niekada nebijojo būti paprastas ir nesislėpė po įvaizdžio kaukėmis. Yra išlikusios nuotraukos, kur popiežius šypsodamasis rūko cigarą ar bendrauja su paprastais žmonėmis. Kaip tvirtino patys italai, pavadinę šį popiežių Il Bona Papa (Geruoju Tėvu), visi sutilpdavo į jo didelę širdį. Būtent Jonas XXIII išmokė popiežius keliauti pas žmones ne tik enciklikomis, laiškais, bet ir fiziškai išsiveržti iš elitinės Vatikano aplinkos ir kalbėtis su paprastais miestelėnais.

Jono XXIII pontifikatas tęsėsi 1680 dienų, tačiau jos labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą pasaulį. Žurnalistai graibste graibstė jo sąmojingus posakius (pavyzdžiui, naujas popiežius paskelbė, kad pirmuoju jo nurodymu bus pakelti atlyginimą popiežiaus neštuvų nešėjams, nes dabar jiems teks tampyti kelis kartus sunkesnę naštą nei popiežius Pijus XII), apie jį su meile buvo kuriami anekdotai. Šis popiežius viską, prie ko prisiliesdavo, pripildydavo šilumos ir jaukumo. Na, o didžiausiu jo „pokštu“ tapo sprendimas sukviesti Bažnyčios visuotinį susirinkimą.

***

Teprabėgus trims naujojo pontifikato mėnesiams, 1959 metų sausio 25 dieną nedidelė grupė kardinolų kartu su Jonu XXIII susirinko švęsti Mišparų, užbaigiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Visiškai netikėtai popiežius paskelbė, kad ketina sušaukti Romos vyskupijos sinodą, reformuoti Kanonų teisės kodeksą ir… sušaukti naują Visuotinį Susirinkimą. Kardinolai šią žinią sutiko apstulbę.

Popiežius, sušaukęs Susirinkimą.

Trikdė ne tik Susirinkimo iniciatoriaus garbus amžius bei žinios netikėtumas. Po XIX amžiuje vykusio ir formaliai nebaigto Vatikano Susirinkimo, priėmusio popiežiaus neklystamumo dogmą, atrodė, kad tai buvo paskutinis Bažnyčios Susirinkimas, o dabar svarbiausiais klausimais pakaks paties popiežiaus apsisprendimo. Tokią nuostatą sutvirtino ir labai pamaldaus, bet kartu turinčio autoritariškų bruožų, Pijaus XII pontifikatas. Be to, Kurijos kardinolai buvo įsitikinę, kad Vatikane gyvenantys kardinolai geriau nei bet kas kitas gali patarti popiežiui ar pateikti atsakymus į Bažnyčiai kylančius klausimus. Susirinkimas? Juk jis gali virsti katastrofa, chaosu, kurio niekam nepavyks suvaldyti. Net ir artimiausias popiežiaus bičiulis, Milano arkivyskupas Džovanis Montinis (Giovanni Montini) vėliau prisipažino pagalvojęs, kad šis didelis šventas vaikas nesupranta, į kokį širšių lizdą jis bando įkišti lazdą.

Kaip dvasiniame dienoraštyje rašė Jonas XXIII, žmogiškai jam norėjosi, kad po šio svarbaus pranešimo jis sulauktų teigiamos kardinolų reakcijos, tačiau stojo akmeninė tyla. Galima tik įsivaizduoti, kaip maloniam ir jokių konfliktų, įtampų nepakenčiančiam popiežiui buvo sunku kas kartą aiškinti ir pagrįsti, kad jo sprendimas nėra vienadienė užgaida, jog tai nėra siekis susireikšminti ir siūlyti neįmanomą dalyką.

Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad negali trauktis, nes Dievo turi klausyti labiau nei žmonių. Tik tapęs popiežiumi, jis paskelbė, jog pirmiausia stengsis būti ne politiku, vadybininku, teologijos ekspertu, bet Geruoju Ganytoju. Per ilgą ganytojiško darbo patirtį įvairiose parapijose Ronkalis matė didėjantį institucinės Bažnyčios ir eilinių tikinčiųjų susvetimėjimą ir negalėjo su juo taikstyis. Bažnyčia turi dovanoti žmonėms Jėzų, o ne grumtis su pasauliu dėl galios ar visą dėmesį sutelkti stiprindama institucijas.

A. Ronkalis gimė Bažnyčiai vadovaujant popiežiui Leonui XIII. Šiam popiežiui pavyko pradėti Bažnyčios dialogą su pasauliu. O dabar atėjo metas – žengti dar vieną žingsnį ir nuo nepasitikėjimo pereiti prie tikro bendradarbiavimo. Bažnyčia turi ne tiek baimintis šiuolaikinio pasaulio ydų, kiek susitelkti į tai, kas gražu ir gera. Tikintiesiems ji negali būti muziejus su griežtai saugomais eksponatais, bet turi tapti žydinčiu sodu.

Mes turime skelbti pasauliui Gerąją Naujieną, džiaugsmingai skelbti. Tačiau pirmiausia atėjo metas permąstyti mūsų pačių bendrystę. Kiek pati Bažnyčia viduje išgyvena Gerąją Naujieną, kiek tarpusavio meilė yra persmelkusi visus santykius, kiek derėtų mums susipaprastinti patiems, kad Bažnyčioje neužstotume Šventosios Dvasios švytėjimo? Būtent todėl reikalingas Bažnyčios Susirinkimas ir ne dogmatinis, kuris paskelbtų galutinę nuomonę kokiu nors ginčytinu klausimu, bet pastoracinis, kuris padėtų Bažnyčiai atpažinti „laiko ženklus“ ir suteiktų gairių vaisingai atsinaujinti.

Atrodė, jog sulig kiekviena diena popiežius Jonas XXIII vis labiau buvo įsitikinęs, kad žengė teisingą žingsnį. Tiesa, pasiruošimo darbai buvo labai varginantys ir užsitęsė ilgiau nei popiežius tikėjosi. Taip pat ir pačiame Susirinkime būta daug aistrų ir net pykčio. Tačiau patį popiežių iš pusiausvyros išvesti buvo labai sunku. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas, kai pas jį ateidavo įpykę kardinolai ir kritikuodavo Susirinkimo eigą ar kalbėdavo apie nederamą kurio nors dalyvio elgesį, Jonas XXIII paprastai ramindavo ir sakydavo, jog nereikia bijoti diskusijų, tačiau didžiausias pavojus, išsiskiriant nuomonėms, pamiršti apie artimo meilės priesaką. Taip pat jis neretai primindavo, kad Tridento susirinkime du vyskupai buvo rimtai susikibę, ir kumščiai buvo tapę argumentais, tačiau paskui kažkaip pavyko susitarti.

***

Likus mėnesiui prieš Susirinkimo oficialų atidarymą Jonas XXIII kreipėsi per radiją į viso pasaulio krikščionis, kviesdamas širdyje pasiruošti šiam svarbiam įvykiui. Pasak popiežiaus, svarbiausia, kad atnaujintume Bažnyčios, kaip Motinos, kuri šiandien visame pasaulyje girdi savo vaikų raudas, vaizdinį. Popiežius dar kartą pakartojo, jog tikisi, kad įvairių pasaulio vyskupų susitikimas Romoje visiems taps svarbiu atsinaujinimo impulsu.

Ir štai atėjo spalio 11 diena, kai prasidėjo Susirinkimo pradžios iškilmės. Labiausiai laukiamu įvykiu turėjo tapti Jono XXIII kalba, kurios teko laukti net spetynias valandas, kol tęsėsi įvairiausios ceremonijos.

Jau netrukus visiems klausytojams tapo aišku, kaip skiriasi šis popiežius nuo pirmtako Pauliaus XII, kuris stengėsi apgalvoti ir aiškiai reglamentuoti kiekvieną detalę, duoti aiškias direktyvas. Jonas XXIII aiškiai pasakė, kad nesiruošia primesti savo valios Susirinkimo dalyviams ir save suvokia ne kaip valdovą, kuris gali pateikti nurodymų, bet kaip vieną iš pasaulio vyskupų, brolį Kristuje, kuris tegali pasidalinti sava Susirinkimo vizija.

Svarbiausia, pasak popiežiaus, kad Susirinkimo branduoliu būtų Kristus, švytintis mūsų gyvenimuose ir žmonijos istorijoje. Susirinkimas turi nešti pasauliui Kristaus šviesą. Mums reikia atsinaujinti, o taipirmiausia reiškia atsisakyti katastrofinės sąmonės ir polinkio matyti dabartyje tik neigiamus dalykus ir grėsmes. Tai nėra šuolis į optimizmo kraštutinumą, bet veikiau įtarumo ir baimės kultūros atsisakymas. Dabartyje mes turime matyti galimybę, o ne grėsmę,

Jonas XXIII teigė, kad svarbu atsisakyti pavojingos schemos, pask kurios, Katalikų Bažnyčios politinės įtakos laikotarpis yra „aukso amžius“, po kurio situacija tik prastėjo. Todėl mes turime ne siekti restauruoti politinę Bažnyčios įtaką, bet siekti Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje. Apaštalų darbuose užrašyti šv. Pauliaus žodžiai: aukso ir sidabro aš neturiu, bet duodu tau tai, ką turiu – Viešpaties Jėzaus vardu sakau – kelkis ir eik. Taigi, Bažnyčia dovanoja žmonėms ne praeinančias gėrybes, net dievišką malonę. Brangiausias turtas, kurį Bažnyčia gali dovanoti pasauliui, – tai Geroji Naujiena.

Mūsų pareiga nėra vien tik saugoti tikėjimo brangenybes, tarsi jų didžiausia vertė būtų jų amžius, tačiau turime drąsiai ir negailėdami savęs darbuotis, spręsdami mūsų amžiaus problemas, čia ir dabar pasinaudodami mūsų paveldėtais dvasiniais turtais.

Tad ir Susirinkimo svarbiausias tikslas, pabrėžė Jonas XXIII, – ne apsvarstyti vieną ar kitą dogmą, tačiau persmelkti visas Bažnyčios kerteles Šventosios Dvasios veikimu. Susirinkimas neturi skelbti pasmerkimų, nors Bažnyčia ir toliau nuosekliai priešinasi paklydimams, daug svarbiau naujai atskleisti, ką reiškia būti krikščionimi, ką reiškia būti Bažnyčia. Turime nešti į pasaulį ne tiek griežtumo, kiek malonės vaistų, Bažnyčia gali atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius veikiau atskleisdama krikščioniško gyvenimo vaisingumą nei smerkdama klystančiuosius.

Popiežius puikiai suprato, kad jo kalba nebus sutikta vienareikšmiškai. Tikrai buvo tokių, kurie skelbė pavojų, kad popiežius griauna, o ne stato, tačiau jam rūpėjo Bažnyčia, o ne popiežiaus įvaizdis. Savo dienoraštyje jis rašė, kad Susirinkimo pradžia jam buvo didžiulis džiaugsmas, svajonės išsipildymas. Dabar jis buvo ramus. Pasirengimo darbų barjerai įveikti, ir Susirinkimas prasidėjo – dabar viskas Dievo rankose. Dienoraštyje Jonas XXIII pranašiškai pabrėžė, kad veikiausiai jam nepavyks pabaigti šio Susirinkimo, ir tai jau bus jo įpėdinio reikalas. Kita vertus, tai nuspėti nebuvo labai sunku, nes popiežius pradėjo jausti vis didesnių skausmų. Jis jau kentė nuo skrandžio vėžio.

***

Užduotis aprašyti Susirinkimo dramas, aptarti jo rezultatus toli viršija mano sugebėjimus. Tiesą pasakius, labiau norėjau atkreipti dėmesį ne į Jono XXIII vaidmenį Susirinkime, kiek į popiežiaus didingas pastangas kovoti už taiką ir prieš pat mirtį paskelbtą svarbią encikliką Taika žemėje (Pacem in Terris), kuri teisėtai vadinama Jono XXIII dvasiniu testamentu. Kita vertus, būtų nepateisinama, rašant apie šį popiežių, visiškai neužsiminti apie Susirinkimą, didelėmis raidėmis trumpą pontifikatą, įrašiusį į Bažnyčios istoriją.

***

Popiežius, kuris bandė išnaudoti radijo galimybes.

Nors Jono XXIII jėgos silpo, skrandžio auglys vis labiau darkė sveikatą – popiežius mirė 1963 metų birželio 3 dieną, nepraėjus nė dviem mėnesiams po enciklikos Taika žemėjepaskelbimo – tačiau paskutinįjį pontifikato dokumentą jis ruošė labai kruopščiai ir siejo su juo dideles viltis. Enciklikai paskelbti sąmoningai pasirinktas Didysis ketvirtadienis, dar kartą pabrėžiant, kad būtent Jėzus Kristus, dovanojantis save per Eucharistiją, mums pilniausiai apreiškia Dievo tvarką, kurios puoselėjimas yra tikros taikos pamatas.

Enciklika iš tiesų sukėlė galingą reakciją visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis Bažnyčios dokumentas, kuris prikaustė didžiosios dalies pasaulio žiniasklaidos dėmesį ir įsiveržė į skirtingoms ideologijoms atstovaujančių laikraščių pirmuosius puslapius. Apie encikliką emocingai diskutavo ne tik JAV ir Vakarų Europos žurnalistai, tačiau ji buvo pristatyta net sovietiniuose oficiozuose, o socialistinio bloko valstybėse net tapo proga paskelbti katalikų hierarchų interviu apie encikliką.

Didžiulį susidomėjimą galima aiškinti ir Susirinkimo fonu. Kita vertus, popiežius nusprendė kreiptis į pasaulį, kuriame buvo daug baimės, pykčio ir susipriešinimo. Neseniai buvo išaugusi Berlyno siena, tapusi pasaulio susiskaldymo į du karinius blokus simboliu. Šaltasis karas sustingdė žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir regis atvėrė Pandoros skrynią. Šioje situacijoje kiekvienas vilties spindulys buvo neįkainojamas.

Pasak paties popiežiaus, svarbiausiu akstinu rašyti encikliką buvo Kubos krizė, kai jau atrodė, kad atominio karo šmėkla materializavosi. Po Kuboje įvykusios marksistinės revoliucijos Sovietų Sąjungai naujoji šios salos valdžia leido čia dislokuoti atominį ginklą. Jungtinės Valstijos tai, kad sovietų bazė, kuriama pašonėje, priėmė kaip neformalų karo paskelbimą ir pažadėjo griežtai reaguoti. Nė viena pusė nenorėjo nusileisti, abipusiai kaltinimai tik garsėjo ir atrodė, kad Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas. Tačiau stebuklingai pavyko išsilaikyti, įsikibus derybų, kuriose aktyviai dalyvavo ir popiežius Jonas XXIII, šiaudo. Karinių veiksmų išvengta, bet nuostata, kad vienintelė priežastis, kodėl šaltasis karas neįkaista, tėra priešininko galios baimė, nebeatrodė patikimas saugiklis.

Jonas XXIII per visą pontifikatą akcentavo, jog klaidinga pasaulyje matyti tik deformacijas ir įtampas, esą pozityvių pokyčių net daugiau nei įtampų ar problemų. Tad ir enciklikoje jis siekė ne tik perspėti apie pavojus, bet pasidžiaugti vilties ūgliais. Pavyzdžiui, popiežių džiugino, kad XX amžiuje gerokai sustiprėjo profsąjungų judėjimas. Dar popiežius Leonas XIII kadaise akcentavo profsąjungų vaidmenį, harmonizuojant darbdavių ir darbuotojų santykius. Ilgą laiką profsąjungos, deja, buvo silpnos, ir tik perkopus XX amžiui į antrą pusę, jos įgavo didelį politinį svorį.

Popiežių džiugino ir tai, kad žmonija, nors ir sunkiai, bet atsikrato rasistinių prietarų, stiprėja moterų vaidmuo politiniame gyvenime, moterys išsikovojo teises, kurių anksčiau neturėjo, ir visa tai susiję su tuo, kad vis labiau įsisąmoninamas kiekvieno žmogaus orumas, labiau gerbiamos žmogaus teisės.

Jonas XXIII labai palankiai vertino Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos paskelbimą ir buvo įsitikinęs, kad ši deklaracija taps svarbiu ginklu kovoje su diktatūromis, nepaisančiomis gyventojų teisių ir orumo. Popiežius sveikino ir Jungtinių Tautų Organizacijos atsiradimą. Su šia organizacija jis siejo dideles viltis, nes Jonui XXIII JTO egzistavimas reiškė visuotinį pripažinimą, kad egzistuoja universalūs principai, kurių privalo laikytis ir nacionalinio lygmens politikai. JTO, popiežiaus įsitikinimu, buvo prigimtinio įstatymo tradicijos tęsėja.

Pagaliau Jonas XXIII džiaugėsi, kad žlugo kolonijinė sistema. XX amžiaus antrojoje pusėje praktiškai visos kolonijos įgavo nepriklausomybę. Tai, Jono XXIII įsitikinimu, reiškė tautų apsisprendimo teisės, glaudžiai susijusios su pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, triumfą. Viename iš laiškų, rašytų rengiant encikliką, Jonas XXIII viltingai rašė, kad vis labiau įsitikina, jog ir įtakingiausi pasaulio lyderiai įsisąmonina, kad agresija, prievarta veda į aklavietę ir pradeda labiau vertinti diplomatiją bei kompromisų paieškas.

Popiežiaus įsitikinimu, atėjo itin svarbus apsisprendimo metas, taip pat ir Bažnyčiai. Mes, katalikai, turime reaguoti į daugumos žmonių pokyčių troškimą ir pasiūlyti tokią pasaulio tvarką, kuri būtų paremta ne baime ir galia, bet krikščioniškomis vertybėmis, žmogaus orumo samprata bei teisių ir pareigų harmonija.

***

Pirmąją enciklikos Taika žemėje naujove tapo pats kreipinys. Iki tol popiežiai enciklikose paprastai kreipdavosi pirmiausia į Bažnyčios hierarchus, dvasininkus, taip pat į aktyvius katalikus, t. y. tai būdavo labiau į Bažnyčios vidų orientuoti dokumentai. Jonas XXIII pakeitė adresatą, teigdamas, kad kreipiasi ne tik į uolius katalikus, bet ir į visus geros valios žmones, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų. Popiežius tikėjo, kad tai, kas skelbiama enciklikoje, yra svarbu visiems, ne tik katalikams. Taip pat jis buvo įsitikinęs, jog taikos puoselėjimas ypač svarbus uždavinys, kuriam įgyvendinti reikalingas visų žmonių solidarumas. Po enciklikos Taika žemėje toks kreipinys tapo įprastas visose vėlesnėse enciklikose.

Jonas XXIII šiuo atveju dar kartą patvirtino, jog tvirtai tiki, kad Bažnyčia privalo kalbėtis su pasauliu ne kaip su oponentu, priešininku, bet veikiau kaip su bendražygiu, akcentuojant ne tai, kas skiria, bet bendrus siekius ir poreikius.

Dar svarbesne naujove derėtų vadinti jau minėtą popiežiaus Jono XXIII tvirtą prielankumą tarptautinėms organizacijoms. Iki Taikos žemėje pasirodymo Bažnyčios dokumentuose šiuolaikiniai žmogaus teisių sąjūdžiai buvo veikiau kritikuojami nei palaikomi, nes jie sieti ne tiek su krikščioniška žmogaus orumo samprata ar prigimtinio įstatymo tradicija, kiek buvo suvokiami kaip antireliginės Prancūzijos revoliucijos „kūdikiai“.

Bažnyčioje nebūta bendros pozicijos ir JTO atžvilgiu. Buvo nemažai kritikų, kurie manė, kad JTO gali tapti pavojinga sekuliaria alternatyva Bažnyčiai ir krikščioniškai pasaulėžiūrai. Taip pat buvo kritikų, kuriems nebuvo priimtina, kad JTO bandoma iškelti virš nacionalinių valstybių interesų. Tačiau Jono XXIII neįtikino tokio pobūdžio nuogąstavimai. Jis užėmė tvirtą poziciją, kad turime ne bijoti naujų politinių procesų, to, jog pasaulis globalėja, ekonominės ir politinės sistemos tampa labiau priklausomos viena nuo kitos, bet stengtis įskiepyti į šiuos procesus pagarbą žmogaus orumui, laisvės ir teisingumo dermę.

Beje, Jono XXIII įpėdiniai buvo kur kas atsargesni, vertindami tiek žmogaus teisių ideologiją, tiek politinių lyderių gerą valią, siekiant solidarios ir teisingos pasaulinės tvarkos. Pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II rašė: „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teises“ – teises, kurias turi kiekvienas žmogus ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ir valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinamu prieštaringumu.“ Viena vertus, kalbos apie žmogaus teises liudija apie didėjantį moralinį jautrumą. Kita vertus, žmogaus teisių sąvoka neretai tampa puolimo prieš žmogų įrankiu. Pavyzdžiui, kai išrandamos vis naujos teisės, kurios yra ne kas kita kaip vartotojiškos ideologijos plėtros priedanga. Tačiau nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, nei Pranciškus neatmetė pačios žmogaus teisių idėjos svarbos, bet tvirtino, kad turime kritiškai vertinti kai kurių grupių primetamas šios idėjos interpretacijas.

***

Taika – daugiau nei vien karo veiksmų nebuvimas. Jau nuo šv. Augustino laikų taiką Bažnyčia suvokia kaip tvarkos harmoniją (tranquilitas ordini). Tai reiškia, kad taika neįsivaizduojama be tiesos ir teisingumo. Kita vertus, nuodėmės sujauktame pasaulyje mes turime būti pasirengę aktyviai meilės kovai už taikos atkūrimą ir puoselėjimą.

Tai, kad tiesa, teisingumas ir veikli meilė yra būtini harmoningos socialinės tvarkos pamatai, teigė ir Jono XXIII pirmtakai. Tačiau šis popiežius prideda ir ketvirtą pamatinę vertybę – laisvę. Enciklikoje Taika žemėje pabrėžiama, kad autentiška socialinė tvarka yra laisvės vaisius, dovana, o ne iš išorės mums primestos prievartos grandinės, iš kurių turime stengtis išsivaduoti. Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad autentikas lūžis istorijoje įvyks tada, jei pripažinsime, jog laisvė, o ne galia yra politinio gyvenimo pagrindas.

Problemiška tai, kad net ir laisvė politinių ideologijų yra paversta galios principu. Laisvė suprantama kaip troškimas turėti, o ne į įsiklausyti į Dievo sukurtą tvarką. Popiežiaus tvirtinimu, mes esame laisvi ne tada, kai neturime jokių ribų, tačiau kai įsisąmoniname savo ribas, atpažįstame tikruosius savo poreikius. Būtent todėl greta laisvės reikalinga tiesa, teisingumas ir veikli meilė.

Tiesa – tai mūsų gyvenimo tikrovės suvokimas. Mes esame ribotos būtybės, susijusios su kitais, ir mūsų gyvenimai skleidžiasi per santykius. Gyvenimas kitų akivaizdoje mus įpareigoja. Kita vertus, tiesa mums atskleidžia ir tai, kad kiekvienas esame apdovanotas nelygstamu orumu, ir jis yra mūsų pamatinės teisės būti žmogumi pamatas. Kiekviena socialinė tvarka, pateikdama viešojo gyvenimo sutvarkymo taisykles, privalo atsižvelgti į tai, kad nė su vienu žmogumi negalima elgtis bet kaip, kad kiekvienas turime žmogaus teises, kurios yra pirmesnės už bet kurią socialinę tvarką ar pilietinę bendruomenę, ir todėl negali jų būti panaikintos.

Teisingumo principas – tai teisių ir pareigų dermė. Kiekvienas turime ne tik teises, bet ir pareigas vienas kitam.

Pagaliau veikli meilė – tai kito žmogaus rūpesčių priėmimas, kaip savo pačių, ir drąsa ne manipuliuoti, naudotis kitu, bet jam patarnauti, rūpintis juo. Tai suvokimas, kad kitas yra ne kliūtis, bet dovana.

Šie principai suteikia laisvės sampratai struktūrą, o pastaroji leidžia sujungti vertybes į visumą.

***

Jonas XXIII ne tik įvardijo keturias taikos atramas, bet ir daug dėmesio enciklikoje skyrė aiškindamas socialinių deformacijų gydymo eiliškumą. Pasak popiežiaus, pirmiausia taika turi išsiskleisti žmogaus viduje, tada jau galime kalbėti apie tarpasmeninių ir tarpvalstybinių santykių lygmenį.

Atominis nusiginklavimas, pasak popiežiaus, labai svarbu, tačiau jis turi prasidėti nuo mūsų širdžių nusiginklavimo. Tik tada, kai mūsų širdyse galios ir konkurencijos principus pakeis tiesa, teisingumas, veikli meilė ir laisvė, mes tapsime tikrais taikos žmonėmis, galinčiais siekti bendrojo gėrio ir visos visuomenės lygmeniu.

Kalbėdamas apie tarpasmeninių santykių lygmenį, popiežius pabrėžė, kad įstatymų leidyba niekada negali siena atsitverti nuo moralės, nes tada teisinė sistema tampa ne bendrojo gėrio puoselėjimu, bet galingųjų įrankiu. Enciklikoje dar kartą primenama šv. Augustino frazė, kad be teisingumo valstybė tėra plėšikų gauja.

Klausimas – kaip mums įvardyti tą moralės sferą, kuri yra derama dirva teisingai teisinei sistemai? Šiuo atveju, Jono XXIII įsitikinimu, žmogaus teisių riboženkliai mums gali labai pasitarnauti.

Jonas XXIII įvardijo, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, kūno integralumą, bazinių poreikių į maistą, būstą, saugumą patenkinimą, teisę burtis į asociacijas ir aktyviai dalyvauti valstybės tvarkymo reikaluose, teisė į darbą ir žmogiškas darbo sąlygas, teisingą atlygį, deramą gydymą, teisę ugdytis ir tobulėti, ieškoti tiesos.

Visų šių teisių įvardijimas popiežiui svarbus kaip galimybė konkretizuoti, ką reiškia gyventi oriai. Jono XXIII įsitikinimu, tik tokia socialinė tvarka gali būti vadinama teisinga, kuri suteikia galimybę kiekvienam nariui gyventi oriai, laisvai ir atsakingai. Mes neturime bijoti įvairovės ir skirtumų socialinės tvarkos viduje, tačiau kiekviena teisinga tvarka turi orientuotis į bendrąjį gėrį. Pastarasis jokiu būdu nereiškia daugumos interesų primetimo mažumai, bet veikiau įsitikinimą, jog skirtingus interesus galima harmonizuoti, suderinti, kad jie neneigtų vienas kito, bet papildytų.

Pasak popiežiaus, teisinga socialinė tvarka turi gerbti etninį unikalumą, kita vertus, etminių mažumų teisės negali būti išpūstos tiek, kad pradėtų žeisti bendrąjį gėrį. Tautinis unikalumas negali paneigti žmogiškos prigimties universalumo.

Jonas XXIII enciklikoje Taika žemėje akcentavo, jog itin svarbu rūpintis silpniausiųjų teisėmis. Pavyzdžiui, emigrantų, politinių pabėgėlių, ligonių. Jiems turi būti sudarytos tokios pat žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos, kaip ir kitiems. Taip pat, pasak popiežiaus, negalima diskriminuoti žmonių pagal lytį, amžių, socialinį statusą, rasę, tautybę, pažiūras. Kita vertus, popiežius pabrėžė ir tai, kad žmogaus teisės neatsiejamos nuo pareigų ir pilietinių prievolių. Būti pilietiškai aktyviems, siekti bendrojo gėrio, bendradarbiauti, siekti tiesos – tai ne tik mūsų teisės, bet ir pareigos. Kai teisės ir pareigos atskiriamos, perspėjo Jonas XXIII, įsivyrauja chaosas, ir taika pranyksta.

Svarbia naujove enciklikoje Taika žemėje buvo raginimas bendrojo gėrio principo laikytis ne tik valstybių viduje, bet ir pasaulinėje politikoje. Popiežius rašė apie tai, kad žmonija įžengė į etapą, kai nacionalinės ekonomikos vis labiau susijusios tarpusavyje, kai vis daugiau politinių sprendimų tenka spręsti bendrai. Turime ne tiek polemizuoti, ar tai gerai, bet ieškoti būdų, kaip pakreipti šį procesą ne karo, bet taikos linkme.

Jonas XXIII sveikino tarptautinės viešosios valdžios idėją. Popiežius akcentavo,jog labai svarbu ugdyti valstybės vadovų dialogą, ir vis daugiau klausimų tarptautinėje politikoje turi būti sprendžiama diplomatijos priemonėmis, o ne iš jėgos pozicijų. Jonas XXIII tikėjosi, kad turtingosios valstybės ilgainiui suvoks, kad didžiuliai ekonominio išsivystymo skirtumai tarp valstybių turi būti mažinami, jei norime taikingo sambūvio.

Popiežius nebuvo tiek naivus, kad manytų, jog tarptautinę politiką grindžiančių vertybių perkeitimas yra paprastas ir greitas procesas. Šis perkeitimas, pasak popiežiaus, įmanomas tik tada, jei prieš tai taika įsivyraus žmonių širdyse ir valstybių viduje. Atradęs taikos svarbą savo gyvenime, žmogus pradės branginti taiką ir tarptautiniu lygmeniu.

***

Enciklika Taika žemėje neretai vadinama tauria Jono XXIII utopija, puikiai atskleidžiančia šio popiežiaus charakterį ir pasaulėžiūrą. Jis nuosekliai laikėsi dar šv. Tomo Akviniečio suformuluoto principo, kad geriau suklysti, apie ką nors galvojant geriau, nei yra iš tiesų, nei galvojant blogiau. Deja, galios perspektyva tarptautiniu lygmeniu, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo enciklikos Taika žemėje paskelbimo, vis dar vyrauja prieš laisvės principą. Tiesa, politinėje retorikoje vertybėms skiriamas svarbus vaidmuo, tačiau politinėje praktikoje vyrauja pragmatine pavadinta politka, kur pragmatiškumas suvokiamas kaip orientavimasis tik į didžiausią naudą sau čia ir dabar, išleidžiant iš akių bendrojo gėrio perspektyvą.

Enciklika Pacem in Terris vadinama Jono XXIII dvasiniu testamentu.

Kita vertus, į Jono XXIII dvasinį testamentą galima žvelgti ir kaip į svarbią pilietinę programą visiems geros valios žmonėms. Enciklikos pabaigoje popiežius labai aiškiai suformuluoja priesakus, kaip karo ir neapykantos kultūrą keisti taikos, laisvės ir solidarumo kultūra.

Pirma, krikščionys turi aktyviai įsitraukti į viešą gyvenimą. Veiklios meilės principas reikalauja dalyvauti, tvarkant bendrus reikalus, kuriant teisingas politines institucijas. Pilietinis aktyvumas yra svarbi kiekvieno krikščionio pareiga.

Antra, krikščionys turi aktyviai siekti profesinių žinių, gilintis į šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Jei mes norime keisti pasaulį, mums reikalinga ne tik gera valia, bet ir dalykinė kompetencija.

Trečia, krikščionio pasaulėžiūra ir gyvenimas turi būti vientisi. Krikščionybė nėra teorija, bet kasdienė praktika.

Ketvirta, ugdymo procese mes negalime apleisti vertybinio ugdymo. Kaip jau minėta, labai svarbu ugdyti dalykines kompetencijas, ugdyti protą, tačiau be dorovinės brandos, be vertybinio ugdymo mes negalėsime deramai pritaikyti savo žinių.

Penkta, mes, kirkščionys, turime drąsiai dalyvauti dialoge su kitas pažiūras turinčiais žmonėmis. Turime skirti klaidą ir klystantįjį, pažiūras ir žmogų. Dialogas nereiškia, kad turime keisti savo pažiūras, bet veikiau tai, jog yra daugybė sričių, kur reikalingas skirtingas pažiūras turinčių žmonių bendradarbiavimas.

Šešta, turime nepasiduoti klaidingiems populiariems mokymams, kurie ignoruoja žmogaus orumo sampratą, kurie bando primesti žiūrėjimą į pasaulį vien tik per ekonominės naudos prizmę.

Septinta, turime būti kantrūs ir išmintingi, suprasti, kad tikros permainos bręsta lėtai, ir jų turime siekti nedideliais žingsniais. Labai svarbu įsisąmoninti, ką jau įmanoma keisti dabar, o kurias permainas dar turime kantriai brandinti.

Aštunta, bendrystės auginimas visais lygmenimis. Bendrystė parapijoje, Bažnyčioje, šeimoje, valstybėje, valstybių santykiuose. Tai nuolatinis uždavinys ir įsipareigojimas.

Devinta, svarbiausia visada prisiminti, kad tikrasis taikos karalius yra Jėzus Kristus. Jis yra taikos šaltinis, ir būtent sekimas Juo yra tikrasis taikos auginimo kelias.

***

Paskelbęs encikliką Jonas XXIII įsitaisė Sesės Mirties (jis labai mėgo šį Šv. Pranciškaus kreipinį į mirtį) šešėlyje. Skausmai vis didėjo ir tapo aišku, kad popiežius gyvena paskutines žemiškosios kelionės dienas. Tiesa, jo asmeninis gydytojas ne kartą stebėjosi popiežiaus „geležine valia gyventi“, nes kelis kartus atrodė, kad jau viskas, o popiežius vis dar juokavo ir bendravo su artimiausiais bičiuliais. Pavyzdžiui, sūnėnui, atėjusiam aplankyti, pareiškė, kad dabar yra tikras popiežius, nes svarbiausia popiežiaus pareiga – melstis ir kentėti.

Kai gydytojas Jonui XXIII pranešė, kad laikas atsisveikinti su artimaisiais, nes kelionė pas Dangiškąjį Tėvą gali prasidėti kiekvieną akimirką, Jonas XXIII susikvietė visus, kas jam padėjo paskutinėmis savaitėmis ir pasakė įspūdingą kalbą.

Popiežius silpnu balsu teigė  norintis atskleisti savo tarnystės Viešpačiui paslaptį. Jis ranka parodė priešais lovą ant sienos kabanti Nukryžiuotąjį ir pasakė, kad tai pirmasis vaizdas, kurį jis pamato atsibudęs, taip pat tai paskutinis vaizdas, prieš jam užmerkiant akis miegui. Jis valandų valandas gali kalbėtis su Nukryžiuotoju ir mokytis iš Jėzaus. Popiežius atkreipė dėmesį į plačiai ištiestas Nukryžiuotojo rankas, kurios ištiestos apglėbti visa pasaulį. Būtent šios rankos ir yra visa Jono XXIII programa. Privalome visuomet prisiminti, kad Kristus mirė už visus, už kiekvieną žmogų, ir niekas Jam nėra svetimas. Tokia turi būti ir Kristaus įsteigta Bažnyčia.

Po šio pokalbio popiežiaus žemiškoji kelionė dar tęsėsi keletą dienų. Jis dar išsakė viltį, kad jo įpėdiniu bus kardinolas Montinis, galintis sėkmingai užbaigti Susirinkimą. Ši Jono XXIII viltis iš tiesų įsikūnijo. Kardinolų konklava, prasidėjusi po iškilmingų Jono XXIII laidotuvių, gana greitai naujuoju popiežiumi išrinko Montinį, pasirinkusį Pauliaus VI vardą. Šis popiežius, kuris, regis, turėjo visas savybes būti puikiu šv. Petro įpėdiniu, iš tiesų užbaigė Susirinkimą, tačiau vėliau išgyveno sudėtingą egzistencinę dramą ir rimtai galvojo atsistatydinti. Paradoksalu, bet romiam kaimiečiui Jonui XXIII, teologiniu išsilavinimu ar politikos savybėmis tikrai neprilygstančiam savo įpėdiniui, popiežystės kryžius neatrodė toks sunkus.

***

Jonas XXIII buvo vadinamas žmonių popiežiumi. Jis pakeitė popiežiaus vaizdinį. Jonas Paulius I, Jonas Paulius II ir Pranciškus pratęsė jo pradėtą benravimo stilių.

Liudininkų teigimu, paskutinį kartą prieš pat mirtį atgavęs sąmonę, Jonas XXIII pakartojo šv. Petro žodžius, pasakytus Jėzui: „Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu.“

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos Kelio bendrija.

Bernardinai.lt