Temos Archyvai: Naujienos

Krikščioniško pilietinio veikimo forumas: kviečiame krikščionis būti pilietiškais veiklios artimo meilės liudytojais

Kovo 4 d., šeštadienį, viešbučio „Domus Maria“ konferencijų salėje Vilniuje įvyko Krikščioniško pilietinio veikimo forumo konferencija „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“, kurioje aptarta krikščionių pilietinė misija ir pilietiniam veikimui kylantys iššūkiai, „bendrojo gėrio“ samprata ir socialinio teisingumo problematika.

Renginyje buvo pristatyta ir Pilietinio krikščioniško veikimo forumo misija, tikslai ir veikla.

Kviečiame susipažinti ir su Forume priimta deklaracija. Netrukus ją bus galima pasirašyti ir el. forma. Taip pat pridedame nuotraukas ir pirmą konferencijos vaizdo įrašo dalį.

* * *
KRIKŠČIONIŠKO PILIETINIO VEIKIMO FORUMO

DEKLARACIJA

Mes, krikščioniškų bendruomenių nariai, pripažįstame, jog:

Žmogaus gyvybė ir orumas yra asmens gėriai, kuriuos Kūrėjas suteikė žmogui jį sukurdamas pagal savo paveikslą (Pr 1, 27). Todėl žmogaus gyvybė nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties reikalauja ypatingos pagarbos, atsidavimo bei įsipareigojimo ją saugoti. Teisinės, švietimo, socialinės ir kitos priemonės turi tarnauti žmogui eliminuodamos kėsinimosi į jo gyvybę galimybes bei užtikrinti tinkamą pagalbą krizės ištiktoms nėščioms moterims, ligoniams ir kitiems stokojantiems.

Tikėjimo ir sąžinės laisvės siekis jau trečią tūkstantmetį lydi visas krikščioniškas bendruomenes ir primena, kad kiekvienas tikintysis yra įpareigotas gerąją naujieną nešti į pasaulį (Iz 61, 1). Niekas neturi trukdyti žmogui šlovinti Dievą, o valstybė turi gerbti svarbią žmogaus pareigą – ieškoti Dievo, Jį pažinti ir savo gyvenime vadovautis tikėjimu bei sąžine. Pirmųjų amžių krikščionių krauju paženklinta tikėjimo laisvė šiandien susiduria su naujais iššūkiais: plintančia kristianofobija ir medijose vyraujančia krikščionybę atmetančia, neigiančia mąstysena; ribojamomis gydytojų galimybėmis atsisakyti nutraukti nėštumą, teikti kitas pagarbos gyvybei principą pažeidžiančias paslaugas; krikščionybei priešingais draudimais ar imperatyviais įpareigojimais įvairiose profesinės veiklos ar privataus gyvenimo srityse; krikščionių persekiojimu ir žudymu karo užkluptose valstybėse. Grėsmių tikėjimo ir sąžinės laisvei akivaizdoje mums, krikščionims, svarbu atsiminti: sąžinę saisto tik bendrajam gėriui tarnaujantis įstatymas, o mes esame įpareigoti prisidėti užtikrinant tikėjimo ir sąžinės laisvę.

Socialinis teisingumas kviečia kiekvienam žmogui užtikrinti sąlygas, būtinas jo prigimties sklaidai ir visaverčiam gyvenimui. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Didėjanti socialinė ir ekonominė nelygybė, skurdas pažeidžia žmones bei jų šeimas. Tad socialinis teisingumas ir krikščioniška meilė artimui yra neatsiejami nuo siekio kurti socialinę bei ekonominę tvarką, orientuotą į visų visuomenės narių bendrąjį gėrį.

Santuoka, neišardomais saitais suvienijanti vyrą ir moterį, yra Kristaus ir jo įsteigtos Bažnyčios meilės atspindys (Ef 5, 22–33). Per santuoką, kuri yra pirminė visuomenės ląstelė, vyras ir moteris tampa Kūrėjo bendradarbiais, naujos gyvybės sukūrimo dalyviais ir kasdieniu gyvenimu puoselėja šeimą – aplinką, tinkamiausią auklėti vaikus. Darni šeima, pagrįsta santuokos, tėvystės ir motinystės ryšiais, yra esminė sąlyga tiek pačių sutuoktinių, tiek ir jų vaikų, bendruomenių ir Valstybės gerovei. Teisinės, švietimo, socialinės ir kitos priemonės turi saugoti prigimtinę šeimos tapatybę, kuri neatsiejama nuo moters ir vyro laisvu susitarimu sudarytos santuokos, skatinti rinktis santuokinį gyvenimą ir sudaryti deramas sąlygas sutuoktiniams auginti vaikus bei puoselėti savo šeimas.

Valstybė, būdama pilietinio veikimo bei jo įtikrovinimo sąlyga, yra aukščiausias politinis gėris: „Kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrą gėrį, tačiau jos gerovę tobuliausiai įgyvendina politinė bendruomenė“ (KBK, 1910). Vadinasi, kad būtų įgyvendinti, puoselėjami ir apsaugoti pamatiniai bendrojo gėrio sandai, be kurių neįmanomas visavertis kiekvieno žmogaus gyvenimas visuomenėje, būtina Tautos kuriama teisinė Lietuvos Valstybė, kurios suverenitetas kyla iš pačios Tautos ir jai priklauso.

ir vienijamės į Krikščioniško pilietinio veikimo forumą – krikščionių dialogo ir solidaraus veikimo erdvę, kuri stiprina krikščionišką tapatybę dabarties iššūkių akivaizdoje, telkia meilės darbams ir evangelizacijai viešojoje erdvėje vardan teisingesnės, ant tvirtų dorovinių pamatų stovinčios Lietuvos.

Suprasdami, kad „[k]aip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26), negalime likti pasyvūs stebėtojai, bet turime solidariai veikti liudydami veiklią meilę, grąžindami viltį ir primindami, kad išlieka tik tai, kas statoma ant tvirto tikėjimo pamato. Mes žinome, kad nėra tokios tamsos, kurios negalėtų perkeisti Viešpaties šviesa, tik jam reikia širdžių ir rankų, per kurias Jis galėtų veikti. „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių!“ (Gal 6, 9).

Todėl sieksime, kad:

• krikščionys drąsiau prisiimtų atsakomybę būti pilietiški, t.y. veiklios meilės liudytojai, kad augtų krikščionių solidarumas ir bendras viešas veikimas;

• krikščionių balsas būtų stiprus ir gerai girdimas viešojoje erdvėje, o krikščioniškos vertybės turėtų didesnę įtaką politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime;

• galėtume tvirčiau ir vaisingiau reaguoti į tas situacijas, kai niekinamas žmogaus orumas, pažeidžiama laisvė išpažinti savo tikėjimą, iškyla grėsmė gyvybės kultūrai, šeimai ir santuokai, Valstybės suverenumui.

Konferencijos „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“ vaizdo įrašas, 1 dalis

(Filmavo Aušra Gabalytė (Aikštės TV, Tiesos.lt)

 

17103440_1245805018801290_7982649842469101120_n

17155418_1245803862134739_1510804850953744646_n

16938523_1245804528801339_3411356637468377410_n 

16996309_1245804545468004_4684034952557467729_n

 16998824_1245805962134529_2673005194637206780_n  

17103546_1245804708801321_8798851772456122201_n

17103823_1245804538801338_3372732541579210680_n

17190858_1245805788801213_6489971895659852589_n

17103685_1245803858801406_3077985608829970108_n

17190753_1245804872134638_7007768787308257834_n

   17155201_1245805795467879_3789203395806861000_n

17156042_1245805808801211_4226527976348572826_n

17155606_1245804698801322_2066889931476624664_n   

17191158_1245805025467956_2851867820323865024_n

16996226_1245805032134622_4638519398836286474_n

16996311_1245804855467973_5903873992115427476_n

 

Kviečiame į Forumo rengiamą konferenciją „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“

Krikščioniško pilietinio veikimo forumas kviečia į konferenciją „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“. Renginys vyks kovo 4 d. (šeštadienį) 10 val. viešbučio Domus Maria“ konferencijų salėje esančioje Aušros vartų g. 12, Vilnius.

Konferencijoje bus kalbama apie krikščionių pilietinę misiją, pilietiniam veikimui kylančius iššūkius, „bendrojo gėrio“ sąvoką, krikščioniškų vertybių gynimo svarbą, socialinio teisingumo problematiką ir protesto balsų fenomeną Lietuvos politikoje. Renginyje taip pat bus pristatyta Pilietinio krikščioniško veikimo forumo misija, tikslai ir veikla.

Konferencijos detalią programą galite peržiūrėti paspaudę nuorodą – Konferencijos Bendrojo gėrio link programa

„Šiandien Lietuva, Europos Sąjunga ir visas pasaulis patiria daug įvairialypių iššūkių. Jų akivaizdoje negalime likti tik pasyviais stebėtojais. Priešingai, turime būti solidarūs, veiklūs ir prisiimti atsakomybę sudėtingose situacijose tam, kad gyventume teisingesnėje visuomenėje, siekiančioje bendro gėrio. Šventasis Augustinas rašė: „Mylėk savo tėvus! Labiau nei savo tėvus – savo tėvynę! O labiau nei tėvynę, mylėk tik vieną Dievą!“. Krikščionys neturi teisės pamiršti savo pilietinių pareigų, priešingai, turi rasti laiko ir jėgų siekti geresnės ir dorybingesnės Lietuvos. Šių tikslų vedinas Krikščioniško pilietinio veikimo forumas ir kviečia jungtis į bendrą veiklą bei dalyvauti konferencijoje“, – kviečia Forumo vadovas Aurimas Radkevičius.

Konferencijoje sveikinimo žodžius tars vyskupai Kęstutis Kėvalas ir Mindaugas Sabutis, pranešimus skaitys VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. Benas Ulevičius, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas politologas doc. Vincentas Vobolevičius bei Forumo vadovas Aurimas Radkevičius.

Konferencijos Bendrojo gėrio link programa

Dietrich Bonhoefferr. Ką reiškia sakyti tiesą?

Nuo tada, kai pradedame kalbėti, mus moko, kad reikia sakyti tiesą. Ką tai reiškia? Ko reikalaujama iš mūsų?

Akivaizdu, kad tėvai yra pirmieji, kurie reikalauja tiesiakalbiškumo, reguliuodami mūsų santykį su jais, kuris nėra vienodas abiem kryptims. Vaiko tiesiakalbiškumas tėvų atžvilgiu yra iš esmės kitoks nei tėvų vaiko atžvilgiu. Turime savęs klausti, ar ir kokiu būdu žmogus turi teisę reikalauti iš kito sakyti tiesą. Panašiai kaip kalbėjimas, kuriuo bendrauja tėvai ir vaikai, iš esmės skiriasi nuo tos kalbėsenos, kuri jungia vyrą ir žmoną, du draugus, mokytoją ir mokinį, valdžios atstovą ir pavaldinį arba priešus, – taip ir tiesa, glūdinti tuose žodžiuose, yra kaskart kitokia.

Galėtume iškart prieštarauti, sakydami, kad Dievas, o ne tas ar kitas žmogus, mus įpareigoja kalbėti tiesą, ir tai yra tiesa, žinoma, jeigu tik nepamirštame, jog Dievas nėra kažkoks universalusis principas, o gyvasis Dievas, teikiantis man gyvybę ir trokštantis, kad jam tarnaučiau būdamas gyvas. (…)

„Tiesos sakymas“ nėra vien asmeninis elgesys, bet ir tikslus situacijos įvertinimas. Kuo įvairesnės žmogaus gyvenimo sąlygos, tuo daugiau atsakomybės tenka ir tuo sunkiau jam bus „sakyti tiesą“.

Sakyti tiesą reikia išmokti. Gal kai ką papiktins šie žodžiai, jei galvojama, kad žmogui svarbiausia nepriekaištingas moralinis elgesys, o visa kita nesvarbu. Tačiau etikos neįmanoma atriboti nuo tikrovės, todėl vis geresnis tikrovės pažinimas yra neatsiejama etikos dalis. Tikrovę išreiškiame žodžiais. Ir tai yra tiesiakalbiškumo esmė. Tačiau čia ir kyla neišvengiama problema, „kaip“ kalbėti.

Tenka kiekvienam atvejui rasti „teisingą žodį“. Norint pasakyti, kokia išties yra tikrovė, reikia, kad žvilgsnis ir mintis ištirtų, kaip ši tikrovė yra Dieve, per Dievą ir Dievui.

Sakyti tiesą reikia išmokti. Gal kai ką papiktins šie žodžiai, jei galvojama, kad žmogui svarbiausia nepriekaištingas moralinis elgesys, o visa kita nesvarbu.

Tiesiakalbiškumo reikalauti vien konfliktinių situacijų atvejais būtų paviršutiniška. Kiekvienas ištartas žodis turi būti tiesa; neskaitant jo turinio tiesos, taip pat ir santykis, kurį jis išreiškia tarp manęs ir kito asmens, yra tikras arba suklastotas.

Galiu pataikauti, girtis, veidmainiauti, nepasakydamas tikro melo. Ir vis tiek mano žodis gali būti suklastotas, nes sugriaunu ir išaiškinu santykio tarp vyro ir žmonos, vadovo ir pavaldinio, etc. tikrovę. Atskiras žodis visada yra dalis globalios tikrovės, kuri nori pasireikšti per žodį. Atsižvelgiant į asmenį, su kuriuo bendrauju, mano žodžiai privalo būti skirtingi, kad būtų tiesiakalbiai. Kai tiesos žodžiai atsiskiria nuo gyvenimo ir konkretaus santykio su artimu, kai kas nors „sako tiesą“ neatsižvelgdamas į žmogų, kuriam kalba, susiduriame su tiesos regimybe, o ne esme.

Tas, kuris nori „sakyti tiesą“ visur ir visada ir visiems, yra cinikas, demonstruojantis negyvą tiesos simuliakrą. Apsisiautęs aureole tiesos fanatiko, negalinčio atsižvelgti į žmogiškąsias silpnybes, sunaikina tarp žmonių gyvenančią tiesą. Jis užgauna drovumą, profanuoja slėpinį, sugriauna pasitikėjimą, išduoda bendruomenę, kurioje gyvena, ir arogantiškai šypsosi virš griuvėsių, kuriuos sukėlė ir virš žmogiškojo silpnumo, kuris „nepakenčia tiesos“. Jis teigia, kad tiesa yra destruktyvi ir reikalauja aukų, jaučiasi kaip dievas virš bejėgių kūrinių, nežinodamas, kad tarnauja Šėtonui.

(…) Kiekvienas žodis gyvena ir yra kilęs tam tikroje aplinkoje. Žodis, ištartas šeimos rate, skiriasi nuo to, kuris pasakomas biure ar viešoje erdvėje. Žodis, gimstantis asmeninio santykio šilumoje, suragėja ištrauktas į viešumos šaltį. Įsakymo žodis, puikiai tinkantis tarnyboje, šeimoje sugriautų pasitikėjimo ryšius. Kiekviena kalbėsena privalo turėti savo sferą ir joje pasilikti.

Kai ribos tarp atskirų kalbėjimo būdų išsitrina ir žodžiai praranda savo šaknis, aplinką, kalbėjimas praranda tikrumą ir beveik neišvengiamai gimsta melas. Kai atskiros gyvenimo terpės negerbia viena kitos ribų, žodžiai tampa melagingi.

Kai mokytojas klausia mokinio prieš visą klasę, ar tiesa, kad jo tėvas grįžta namo girtas, vaikui iškelia aiškiai per sunkų uždavinį: jis dar per mažas ir nepatyręs, kad sugebėtų susidoroti su tokiu skausmu. Jis neigia tiesą, gindamas savo tėvą. Galėtume sakyti, jog vaikas meluoja, tačiau šis melas daug arčiau tiesos, nei atsakymas, kuriame jis būtų prieš visą klasę pripažinęs tėvo silpnybę. Savo pažinimo ribose vaikas elgėsi teisingai, – dėl melo kalta tik mokytoja. Jei vaiko vietoje būtų labiau patyręs asmuo, jis būtų gebėjęs pakoreguoti klausiančiosios klaidą ir kartu išvengti formalaus netiesos sakymo, surasdamas žodį, „tinkantį“ situacijai.

(…) Iš šių svarstymų darosi akivaizdu, kad melo esmė yra daug gilesnė nei prieštaravimas tarp minties ir žodžio. Galėtume sakyti, kad priklauso nuo žmogaus, kuris jį taria, ar žodis bus tikras, ar melagingas.

Tačiau net ir šito negana, Melas išties yra kažkas objektyvaus ir taip reikėtų jį apibrėžti. Jėzus Šėtoną vadina „melo tėvu“. Melas visų pirma yra Dievo neigimas, kaip jis apsireiškė pasaulyje. Melas yra prieštaravimas Dievo žodžiui, kuriuo remiasi kūrinija. Tad melas yra neigimas, sąmoningas ir savanoriškas naikinimas tikrovės, kokia ji buvo Dievo sukurta ir yra jo palaikoma, – kiek tai galima padaryti žodžiais ar tyla. Mūsų žodžių paskirtis – vienybėje su Dievo žodžiu išreikšti tikrovę, kokia ji yra Dieve. Mūsų tyla privalo būti ribos ženklas, kurią tikrovė, kaip ji yra Dieve, iškelia žodžiui.

Kad žmogaus žodis būtų tikras, negali neigti nei nuodėmės, nei kuriančio bei sutaikančio Dievo žodžio, kuriame kiekvienas skilimas yra įveiktas.

Mėgindami išreikšti tikrovę, atrandame, kad ji nėra vientisa, pastebime, jog ji suskilusi ir prieštaringa, ją reikia sutaikyti ir gydyti. Pasijuntame įtraukti į įvairius tikrovės klodus, ir mūsų žodis, kuris siekia tikrovę sutaikyti ir išgydyti, vis iš naujo yra įtraukiamas į egzistuojantį skilimą bei prieštaravimus, tad gali savo tikslą pasiekti – tai yra išreikšti tikrovę, kokia ji yra Dieve – tik su sąlyga, jei priims į save tiek egzistuojančią prieštarą, tiek ir giluminį tikrovės nuoseklumą.

Kad žmogaus žodis būtų tikras, negali neigti nei nuodėmės, nei kuriančio bei sutaikančio Dievo žodžio, kuriame kiekvienas skilimas yra įveiktas. Cinikas nori pateikti kaip tiesą savo žodį, demaskuodamas vieną po kito atskirus dalykus, kuriuos manosi supratęs, tačiau be atodairos į tikrovę kaip visumą. Kaip tik todėl jis ir sugriauna tikrovę. Ir nors paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad jo žodis yra tiesa, iš tiesų tai – melas. „Toli yra visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti?“ (Koh 7, 24).

Tad kaip galėsiu kalbėti tiesą?

1.Suvokdamas, kas mane skatina kalbėti ir kas man suteikia teisę tai daryti.

2.Suvokdamas, kokioje vietoje esu.

3.Įtraukdamas į šį kontekstą objektą, apie kurį kalbu.

Šie patarimai suponuoja, kad kalbėjimas yra sąlygojamas; jis nėra nenutraukiama gyvenimo tėkmės dalis, bet įvyksta laiku ir vietoje bei su deramu tikslu, – vadinasi, turi savo ribas.

Kas suteikia man teisę arba skatina kalbėti? Tas, kuris kalba neturėdamas tam teisės arba motyvo, yra plepys. Kiekvienas žodis yra susijęs ir su kitu asmeniu ar dalyku; tad reikia, kad šis santykis būtų akivaizdus kiekviename žodyje. Kalba, neturinti santykio su niekuo, yra tuščia: nepateikia jokios tiesos.

Čia pasireiškia esminis skirtumas tarp mąstymo ir kalbėjimo. Mintys nebūtinai turi santykį su kokiu nors asmeniu, – tik su dalyku. Pretenzija turėti teisę sakyti tai, ką galvoji, niekaip nepateisinama. Žodis turi turėti artimojo pateisinimą ir motyvaciją. Pavyzdžiui, galiu galvoti, kad kitas yra kvailas, bjaurus, negabus, be charakterio, arba gal labai protingas, sumanus. Tačiau visai kas kita žinoti, kad turi teisę apie tai kalbėti, ir kas mane ragina kalbėti ir su kuo.

Be abejonės, egzistuoja žodžio teisė, susijusi su man patikėta funkcija. Tėvai gali priekaištauti vaikui ar jį pagirti, tuo tarpu vaikas tokios pačios teisės neturi. Analogiškas santykis egzistuoja tarp mokytojo ir mokinio, nors mokytojo teisės vaikų atžvilgiu kur kas siauresnės nei tėvo. Todėl vaiko kritika ar pagyrimai apsiribos vien konkrečiomis klaidomis ar pasiektais rezultatais. Apibendrinantys vertinimai galimi gimdytojams, o ne mokytojui.

Teisė kalbėti niekada neatsiejama nuo aplinkos, konkrečios funkcijos, kurią vykdau. Kai peržengiamos šios ribos, žodis tampa nediskretiškas, pretenzingas ir užgaulus tiek tada, kai giria, tiek, kai peikia. Yra žmonių, kurie jaučiasi pašaukti kiekvienam sutiktajam „pasakyti tiesą“.

Iš publikacijos italų kalba Dietrich Bonhoeffer, Etica. Bompiani, Milano 1969. I edizione Studi Bompiani, 1992 išvertė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Seime vyko diskusija apie krikščionio pilietinį pašaukimą

Kovo 28 dieną Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje, įvyko  Krikščionių pilietinio veikimo forumo inicijuota diskusija  „KRIKŠČIONIO PILIETINIS PAŠAUKIMAS“.

Diskusijos  tikslas – dar kartą aptarti veiksmingesnio atskirų krikščioniškų iniciatyvų koordinavimo galimybes, pristatyti svarbias krikščioniškas veiklas 2015 metais, sutarti, kokie veiksmai leistų pasiekti, jog krikščionių balsas Lietuvos viešajame gyvenime turėtų didesnę įtaką, kaip krikščionys galėtų aktyviau prisidėti prie teisingesnės visuomenės kūrimo.

Diskusijoje dalyvavo kiek daugiau nei pusšimtis žmonių  iš šešių krikščioniškų konfesijų. Renginį malda pradėjo Vynuogyno bendruomenės Panevėžio mieste pastorius Žygimantas Škulevičius. Labai džiaugiamės, jog renginyje aktyviai dalyvavo taip pat ir  katalikų vyskupas Kęstutis Kėvalas,  Tikėjimo žodžio bažnyčios vadovas Gabrielius Lukošius,  Lietuvos sekmininkų vyskupas Rimantas Kupstys, Laisvųjų krikščionių bažnyčios bei evangelikų – reformatų atstovai.

Renginys patraukė ir keturių Seimo narių dėmesį. Dalyvavo Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė – Abramikienė, Rimantas Dagys (beje, jis parodė puikų pavyzdį kitiems ir atėjo kartu su dviem suaugusiais sūnumis), Egidijus Vareikis.

Diskusijai vadovavo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius ir neformalus KPVF koordinatorius Andrius Navickas.

Renginio metų buvo pristatytos įvairios krikščioniškos iniciatyvos, kurios vyksta Lietuvoje, aptartos glaudesnio bendradarbiavimo galimybės, kalbėta apie socialinio kapitalo (pasitikėjimo) auginimo svarbą. Dar kartą pabrėžta, kad nėra prasmės formalizuoti Krikščionių pilietinio veikimo forumą, tačiau sutarta, kad intensyvės  pilietiškai aktyvių krikščionių bendravimas,  KPVF turės savo virtualią diskusijų grupę.

20150228_121206

Donatas Puslys. Šitaip ir baigias pasaulis

Donatas Puslys

„Šitaip ir baigias pasaulis / Ne sprogimu – inkštimu“ – skaitome eilutes Thomaso Stearnso Elioto eilėraštyje „Tuščiaviduriai žmonės“. Savo eilėmis eilėraštyje „Daina apie pasaulio pabaigą“ jam atitaria Czeslawas Miloszas: „Pasaulio pabaigos dieną / Moterų švyti balti veidai laukuos iš po skėčių. / Girtuoklis vejos pakrašty užsnūsta. / Tie laikraščių pardavėjai – nors užsikimšk ausis! / Valtis plaukia, geltona bure, vėjo išpūsta. / Vakaras. Smuikų skambesys. / Pro atvirą langą. Žvaigždės šviečia. / O kas tikėjos griaustinių, mažų mažiausiai – žaibų, / Tarsi nusivylę, stebisi. / O kas tikėjos arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų – juo labiau / Netiki tuo. Negali būt. Jau?“

Pasaulio pabaigos dieną gyvenimas verda kaip įprasta. Pasaulio pabaigos diena nė iš tolo neprimena to, ką girdėjome bažnytinėse giesmėse, skelbiančiose apie artėjančią rūstybės dieną, kai dangui liepsnojant bus teisiamas pasaulis, neprimena apokaliptinių knygų ar holivudinių kino juostų, kuriose pasaulio pabaiga vaizduojama kaip serija kraują stingdančių globalinių kataklizmų, lydimų visuotinės panikos, sprogimų. Pasaulio pabaiga neprimena ir Peterio Bruegelio ar kitų dailininkų piešinių, kuriuose matome, kaip teisuoliai žengia į dangų, o nusidėjeliai velnių yra varomi visą ryjančių pragaro vartų link. Pasaulio pabaiga ateina, kai už lango įvairiausiomis spalvomis skleidžiasi pavasaris, kai šaligatviu palengva besišnekučiuodamos kulniuoja poros, o visiškai greta gatve zuja automobiliai. Pasaulio pabaiga ateina, kai darbuotojai triūsia savo kabinetuose, o klasėse mokiniams dėstomos naujos teorijos. Pasaulio pabaiga ateina įprastoje kasdienybėje, todėl ji netikėta, todėl ji pasitinkama tik trumpu „Negali būt. Jau?“, tik inkštimu.

Tačiau kas gi yra ta pasaulio pabaiga? Tiek T.S. Eliotas, tiek Cz. Miloszas, tapę katastrofų amžiumi praminto praėjusio šimtmečio liudininkais, puikiai suprato, kad pasaulio pabaiga visų pirma reiškia ne fizinį pasaulio suvokimą, o veikiau dvasinį bei moralinį jo žlugimą, kai vieną rytą staiga paaiškėja, kad visa tai, kuo tu tikėjai, visa tai, kas buvo garsiai skelbiama iš sakyklų, iš prezidentinių ložių, parlamento tribūnų, mokyklų klasėse, galų gale šeimoje tėra lengvai išsisklaidantis rūkas, tuščiaviduris išskobtas kevalas. Rodosi tebegyvename tame pačiame pasaulyje, žingsniuojame tomis pačiomis gatvėmis, dirbame tuos pačius darbus, trumpai tariant, esame panirę į kasdienę rutiną, tačiau pasaulis, kaip paaiškėja, yra statomas ant visiškai kitų pamatų, sukasi visai pagal kitus orientyrus, o mes, kaip rašo T.S. Eliotas, „sutrūniję žmonės / tuščiaviduriai žmonės / mes glaudžiam vienas prie kito / iškimštas galvas. Deja!“

Kodėl tuščiaviduriai ir sutrūniję, paklausite? T.S. Eliotas į tai atsako savo eilėmis, bylojančiomis, kad tarp tikėjimo ir tikrovės, tarp paskatinimo ir veiksmo krinta šešėlis. Šešėlis krinta ir tarp sumanymo ir kūrybos, geidimo ir atsiliepimo. Trumpai tariant, galime išpažinti vieną ar kitą tikėjimą, tačiau tikrovėje pagal jį negyvename, galime išpažinti vienokias ar kitokias dorines normas ar vertybes, tačiau, kai ateina metas veiksmais parodyti savo ištikimybę šiems doroviniams principams, to paprasčiausiai nesugebame. Meldžiamės akmeniniams stabams, o ne gyvajam Dievui. Taip pamažu ir byra, ir baigiasi pasaulis.

Šios dviejų poetų eilutės yra puiki proga susimąstyti apie šiandien vykstančią pasaulio pabaigą. Apie pabaigą tokio pasaulio, apie kurį svajojome griuvus Berlyno sienai, subyrėjus sovietinei imperijai. Skubėjome skelbti istorijos pabaigą, demokratijos, taikos, laisvos rinkos, žmogaus teisių triumfą. Šiandien Ukrainoje regime, kad šiems principams iškilo mirtinas pavojus. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, nėra tik šios šalies problema, tik tos valstybės piliečių tragedija. Tai yra mūsų visų, kurie taip dažnai kalbame apie Vakarus kaip priešingybę Rytams, problema. Ar sugebėsime ginti tai, ant ko skelbėmės renčiantys visą Vakarų pilį, o gal jau ir čia tikėjimą ir tikrovę, paskatinimą ir veiksmą skiria šešėlis ir gal jau Vakarai jau visai ne Vakarai, o mes jau seniai tik tuščiaviduriai sutrūniję žmonės?

Cz. Miloszas iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946 metais parašė eilėraštį „Europos vaikas“. Gilus žvilgsnis ir jautri siela padėjo Cz. Miloszui atskleisti tas ydas, kurios pamažu graužė Europą ir galiausiai atvedė prie neregėto masto žudynių. Čia pacituosiu tik kelias ištraukas iš šio kūrinio.

„Kaip kad žmogui priklauso, pažinome gėrį ir blogį,
Puolusi mūs išmintis neturi sau lygių.“

„Lūpos, kurios taria hipotezę, te nežino
Nieko apie rankas, klastojančias eksperimentą.
Rankos, klastojančios eksperimentą, te nežino
Nieko apie lūpas, kurios taria hipotezę.
Išmok nuspėt gaisrą minutė minutėn,
Paskui padek savo namus, kad pateisintum pranašystę.“

„Augink melo medį, tačiau – iš teisybės sėklos.
Negerbk melagio, kuris niekina realybę.
Melas turi būt logiškesnis, nei realybė,
Pavargęs keleivis tepailsi jo lapijos ūksmėj.“

„Aistros balsas yra geriau, negu proto,
Nes antrasis neturi įtakos istorijos vyksmui.“

„Tas, kuris remias istorija, visad saugus.
Mirusieji neprisikels, kad paliudytų kitką.
Gali versti jiems viską, kas tau naudinga.
Jų reakcija visad bus tylėjimas.
Iš nakties gelmės išnyra tušti veidai.
Gali duot jiems bruožus, kokių panorėsi.
Išdidus, kad valdai tuos, kurių nebėra,
Tobulink ir praeitį. Pagal savo paveikslą.“

Argi visa tai neprimena šiandienės Putino imperijos? Čia jau ne pats caras nusilenkia moralinėms normoms, o iškyla virš jų uzurpuodamas teisę spręsti, kas gera, o kas bloga. Esi gėrio pusėje, jei esi su caru, ir blogio, jei drįsti juo abejoti, kritikuoti. „Žali žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų, „vietos savigynos būriai“, kuriems vadovauja Rusijos karinės žvalgybos nariai, organizuojantys ir žmonių grobimus. Ir čia pat postringavimai apie tai, kad Ukrainos valdžia vykdo antiteroristinę operaciją prieš esą taikius gyventojus. Organizuotos provokacijos mėginant diskredituoti laikinąją Ukrainos vyriausybę ir sužlugdyti planuojamus prezidento rinkimus. Tikslas pateisina priemones arba, kitaip tariant, nuspėk gaisrą ir po to pats tą gaisrą sukelk nuslėpdamas, kad pats paskelbei melagingą hipotezę ir pats suklastojai eksperimentą. Melas, atmiežtas žiupsneliu teisybės, melas, kurio paunksmėje ilsisi didžioji dalis Rusijos žmonių, maitinamų valstybinės propagandos mašinos, formuojančios įvaizdį, kad Rusija yra priešiškų išorės jėgų apsupta tvirtovė. Apeliavimas į žemiausius žmonių instinktus, mobilizavimas pasitelkiant neapykantą, šovinizmą, nuoskaudas dėl subyrėjusios imperijos ir istoriją, kuri kasdien gali būti perrašoma taip, kad atitiktų paties caro šiandieninį paveikslą, o vietinius priverstų tikėti, jog karas buvo taika, o vergovė – didžiausia laisvė.

Visa tai akivaizdu, tačiau klausimas kitas – ar sugebėsime tam pasipriešinti? Pasipriešinti ne žodžiais, ne rezoliucijomis, ne pareiškimais, skelbiančiais apie vis augantį susirūpinimą, tačiau taip ir neatsakančiais į klausimą, kokį gi gylį tas susirūpinimas turi pasiekti, kad pagaliau būtų imtasi veikti. Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise parašė eilėraštį pavadinimu „Drakono medžioklė“.

„Nuo pat jaunystės Drakonui
Paskelbėm kruviną karą,
Per petį permetę platų pasaulį
Tarytum plazdančią skarą;
Pasaulis buvo puikus ir baugus
Ir skriejo sklidinas vėjo,
Ir daug puikesni už rojaus laukus
Laukai mūsų žirgus lydėjo:
Jok, nesustok, jok, nebijok,
Ragink žvengiantį žirgą,
Tiltai, turgavietės, tvoros, takai
Tarsi pasakoj žiba ir mirga,
Spurda ir skečias ir spindi sparnai
Virš namo, virtuvės, keptuvės –
Kas joja medžioti, gyvens amžinai,
Kas neišjojo – žuvęs.

Kraštuos, kur nėra Drakono,
Riteriui niekas nerūpi –
Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj,
Nei žuvys, žaidžiančios upėj;
Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina,
Ir žvaigždynai sustingę dega.“

Taigi matome, kad žmogaus gyvenimo džiaugsmas, laimė nepriklauso nuo sukauptų turtų, nuo užimamų postų ir dar daug ko, ką šiandien esame taip linkę pervertinti. Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra kova – kova už šviesą, gėrį, meilę, taiką arba, jei jau norite, prieš tamsą, blogį, neapykantą. Tai nėra kova, kurią kovoja išrinktieji, tačiau kova, kuri vyksta net, kaip rašo G. K. Chestertonas, palinkus virš keptuvės. Visi esame karžygiai. Kiekvienas laikotarpis turi sau būdingus iššūkius ir tik mes jau buvome bepradedą manyti, kad mūsų amžiuje šie mūšiai baigti ir Drakonas nugalėtas amžiams. Tačiau kova tęsiasi ir čia pat skamba poeto perspėjimas – kas neišjojo kovoti yra žuvęs. Ne, ne fizikai, veikiau dvasiškai, nes nebesugeba tikėti, o, jei ir tiki, tai nebesugeba veikti, todėl veikiau primena stabmeldį. Žuvęs, nes renkasi skrandį, o ne širdį, lenkiasi blogiui, o ne gėriui, atsiduoda vergystei, o ne laisvei, už kelis žvangančius parduoda artimo meilę, o Dievą ištrina arba paverčia žmogaus tarnu. Kartais atrodo, kad šiandieninė Europa arba nebetiki paties Drakono egzistavimu, arba yra naiviai įtikėjusi, kad su Drakonu įmanoma susitarti, pasiekti kompromisą. Tiesa, kai kurie mano, kad Drakonas gali būti nugalėtas šūsnimi popierių ir biurokratinių kalbų, kurios, cituojant T.S. Eliotą, primena tik kuždesį beprasmį, vėjo tylų šnaresį žolėje, žiurkių tylų krebždesį rūsyje tarp stiklo skeveldrų ir smėlio. Ir visa tai tik „beformis vaizdas, bespalvis šešėlis, sustingus jėga, sukaustytas mostas.“

Pasaulio pabaiga sprendžiasi šiandien, o tam, kad triumfuotų blogis, kaip bylojo vienas išmintingas žmogus, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų. Jei nieko nedarysime, tai išsipildys T.S. Elioto žodžiai, kad ateityje būsime atsimenami ne dėl savo žygdarbių ir net ne dėl savo nuodėmių, o geriausiu atveju tik kaip minia sutrūnijusių tuščiavidurių žmonių. Minia, kuri buvo nepajėgi ne tik gėriui, bet ir nuodėmei, nes nebetikėjo nei vienu, nei kitu ir atsidavė pasyviam prisitaikėliškumui. Minia sutrūnijusių žmonių, kurie pasaulio pabaigą pasitiko inkšdami, teisindamiesi, bėgdami nuo atsakomybės, išduodami ir parduodami idealus. Nuo pasaulio pabaigos nepabėgsi, nepasislėpsi.

Pasaulis laikosi ant mūsų įsipareigojimo kasdienybėje liudyti idealą ir, esant reikalui, kovoti su jį sunaikinti grasančiu Drakonu. Pasaulis toks, koks yra, sukasi ne savaime, o tik tol, kol esame įsipareigoję jį sukti. Turime būti atviri, nes šiandien renkamės tarp dviejų alternatyvų – kovos ir Drakono pergalės. Drakonas netampa nė malonesnis nė geresnis, jei bandome prikabinti jam švelnesnius vardus ar atrasti tūkstantį ir vieną pateisinimą jo veiklai, dėl kurios jau liepsnoja dalis Ukrainos. Žinoma, labai patogu abejoti pačiu Drakono egzistavimu, tačiau blogis niekur neišnyksta nutrynus ribą tarp jo ir gėrio, nuodėmė, kad ir kaip norėtume, neištirpsta reliatyvizmo rūgštyje.

Taigi kovoti arba gyventi su nuolatiniu priekaištu, kad neatsiliepiau į savo pašaukimą, nebuvau ištikimas savo idealams, kad mano tuščiavidurė sutrūnijusi dvasia prisidėjo prie šio pasaulio pabaigos? Ukrainos žmonėms ši pasaulio pabaigos grėsmė matoma aiškiau, nes liepsnoja dalis jų šalies. Tačiau ant plauko kabo ir mūsų pasaulis. Ant plauko kabo ir Rusija, kurią saviems padedant ryja tas pats Drakonas. Tad šiandieninė kova yra prieš Drakoną ir už Ukrainą, už Europą ir galiausiai už Rusiją, kad jos galutinai nepasiglemžtų tironiškas šovinistinis režimas.

Bernardinai.lt

Anketa kandidatams. Zigmanto Balčyčio atsakymai

Bernardinai.lt išsiuntė keturis klausimus visiems 7 kandidatams į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Pirmasis labai operatyviai sureagavo LSDP kandidatas Z. Balčytis. Dėkojame už dėmesingumą, skelbiame atsakymus ir viliamės sulaukti ir kitų kandidatų pozicijų šiais klausimai.

 Ar Jūs sutinkate, kad būtų įteisintos vienalytės santuokos Lietuvoje?

Aš esu už tradicinę šeimą ir jos puoselėjamas vertybes, tačiau solidarioje, demokratinėje visuomenėje negali būti jokios diskriminacijos. Taip pat ir dėl lytinės orientacijos. Esu už vienos lyties asmenų partnerystę, bet esu prieš, kad tokie partneriai galėtų įsivaikinti vaikus.

Zigmantas Balčytis

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ar pritariate LR Konstitucijos 38 str. papildymui, kad šeima sukuriama sudarius santuoką, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės, kad valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Pritariu.

Per pastaruosius dvejus metus visame pasaulyje buvo priimta daugiau įstatymų, saugančių negimusio žmogaus gyvybę nuo pradžios, nei jų buvo priimta per prieš tai buvusį dešimtmetį. Europos Teisingumo Teismas pripažino, kad embrionas turi teisę būti saugomas dėl žmogaus orumo apsaugos ir neliečiamybės, o žmogaus gyvybė prasideda iškart susijungus ląstelėms, kurios vystydamosi gali tapti žmogumi. Palaikydami tarptautinę iniciatyvą „Vienas iš mūsų“, Europos Sąjungos piliečiai (tarp jų 80 000 lietuvių) išreiškė savo poziciją, kad kiekvienas žmogaus embriono gyvybė yra saugotina. Ar sutinkate, kad Lietuvoje taip pat turėtų būti priimti įstatymai, kuriais žmogaus gyvybė būtų saugoma nuo pradžios?

Visiškai pritariu, kad gyvybė turi būti saugoma. Tačiau nesu abortų draudimų šalininkas. Manau, kad sprendimus turi priimti moteris, šeima. Be to, šiuo metu draudimai paskatintų kriminalinius abortus, padidintų pavojų moterų sveikatai. Arba abortai būtų daromi legaliai kitose Europos Sąjungos valstybėse, kuriose jie nėra uždrausti.

Ar pritariate, kad Lietuvoje šalia vyro ir moters būtų įteisinta ir socialinė lytis?

Nepritariu.

Bernardinai.lt