Dietrich Bonhoefferr. Ką reiškia sakyti tiesą?

Nuo tada, kai pradedame kalbėti, mus moko, kad reikia sakyti tiesą. Ką tai reiškia? Ko reikalaujama iš mūsų?

Akivaizdu, kad tėvai yra pirmieji, kurie reikalauja tiesiakalbiškumo, reguliuodami mūsų santykį su jais, kuris nėra vienodas abiem kryptims. Vaiko tiesiakalbiškumas tėvų atžvilgiu yra iš esmės kitoks nei tėvų vaiko atžvilgiu. Turime savęs klausti, ar ir kokiu būdu žmogus turi teisę reikalauti iš kito sakyti tiesą. Panašiai kaip kalbėjimas, kuriuo bendrauja tėvai ir vaikai, iš esmės skiriasi nuo tos kalbėsenos, kuri jungia vyrą ir žmoną, du draugus, mokytoją ir mokinį, valdžios atstovą ir pavaldinį arba priešus, – taip ir tiesa, glūdinti tuose žodžiuose, yra kaskart kitokia.

Galėtume iškart prieštarauti, sakydami, kad Dievas, o ne tas ar kitas žmogus, mus įpareigoja kalbėti tiesą, ir tai yra tiesa, žinoma, jeigu tik nepamirštame, jog Dievas nėra kažkoks universalusis principas, o gyvasis Dievas, teikiantis man gyvybę ir trokštantis, kad jam tarnaučiau būdamas gyvas. (…)

„Tiesos sakymas“ nėra vien asmeninis elgesys, bet ir tikslus situacijos įvertinimas. Kuo įvairesnės žmogaus gyvenimo sąlygos, tuo daugiau atsakomybės tenka ir tuo sunkiau jam bus „sakyti tiesą“.

Sakyti tiesą reikia išmokti. Gal kai ką papiktins šie žodžiai, jei galvojama, kad žmogui svarbiausia nepriekaištingas moralinis elgesys, o visa kita nesvarbu. Tačiau etikos neįmanoma atriboti nuo tikrovės, todėl vis geresnis tikrovės pažinimas yra neatsiejama etikos dalis. Tikrovę išreiškiame žodžiais. Ir tai yra tiesiakalbiškumo esmė. Tačiau čia ir kyla neišvengiama problema, „kaip“ kalbėti.

Tenka kiekvienam atvejui rasti „teisingą žodį“. Norint pasakyti, kokia išties yra tikrovė, reikia, kad žvilgsnis ir mintis ištirtų, kaip ši tikrovė yra Dieve, per Dievą ir Dievui.

Sakyti tiesą reikia išmokti. Gal kai ką papiktins šie žodžiai, jei galvojama, kad žmogui svarbiausia nepriekaištingas moralinis elgesys, o visa kita nesvarbu.

Tiesiakalbiškumo reikalauti vien konfliktinių situacijų atvejais būtų paviršutiniška. Kiekvienas ištartas žodis turi būti tiesa; neskaitant jo turinio tiesos, taip pat ir santykis, kurį jis išreiškia tarp manęs ir kito asmens, yra tikras arba suklastotas.

Galiu pataikauti, girtis, veidmainiauti, nepasakydamas tikro melo. Ir vis tiek mano žodis gali būti suklastotas, nes sugriaunu ir išaiškinu santykio tarp vyro ir žmonos, vadovo ir pavaldinio, etc. tikrovę. Atskiras žodis visada yra dalis globalios tikrovės, kuri nori pasireikšti per žodį. Atsižvelgiant į asmenį, su kuriuo bendrauju, mano žodžiai privalo būti skirtingi, kad būtų tiesiakalbiai. Kai tiesos žodžiai atsiskiria nuo gyvenimo ir konkretaus santykio su artimu, kai kas nors „sako tiesą“ neatsižvelgdamas į žmogų, kuriam kalba, susiduriame su tiesos regimybe, o ne esme.

Tas, kuris nori „sakyti tiesą“ visur ir visada ir visiems, yra cinikas, demonstruojantis negyvą tiesos simuliakrą. Apsisiautęs aureole tiesos fanatiko, negalinčio atsižvelgti į žmogiškąsias silpnybes, sunaikina tarp žmonių gyvenančią tiesą. Jis užgauna drovumą, profanuoja slėpinį, sugriauna pasitikėjimą, išduoda bendruomenę, kurioje gyvena, ir arogantiškai šypsosi virš griuvėsių, kuriuos sukėlė ir virš žmogiškojo silpnumo, kuris „nepakenčia tiesos“. Jis teigia, kad tiesa yra destruktyvi ir reikalauja aukų, jaučiasi kaip dievas virš bejėgių kūrinių, nežinodamas, kad tarnauja Šėtonui.

(…) Kiekvienas žodis gyvena ir yra kilęs tam tikroje aplinkoje. Žodis, ištartas šeimos rate, skiriasi nuo to, kuris pasakomas biure ar viešoje erdvėje. Žodis, gimstantis asmeninio santykio šilumoje, suragėja ištrauktas į viešumos šaltį. Įsakymo žodis, puikiai tinkantis tarnyboje, šeimoje sugriautų pasitikėjimo ryšius. Kiekviena kalbėsena privalo turėti savo sferą ir joje pasilikti.

Kai ribos tarp atskirų kalbėjimo būdų išsitrina ir žodžiai praranda savo šaknis, aplinką, kalbėjimas praranda tikrumą ir beveik neišvengiamai gimsta melas. Kai atskiros gyvenimo terpės negerbia viena kitos ribų, žodžiai tampa melagingi.

Kai mokytojas klausia mokinio prieš visą klasę, ar tiesa, kad jo tėvas grįžta namo girtas, vaikui iškelia aiškiai per sunkų uždavinį: jis dar per mažas ir nepatyręs, kad sugebėtų susidoroti su tokiu skausmu. Jis neigia tiesą, gindamas savo tėvą. Galėtume sakyti, jog vaikas meluoja, tačiau šis melas daug arčiau tiesos, nei atsakymas, kuriame jis būtų prieš visą klasę pripažinęs tėvo silpnybę. Savo pažinimo ribose vaikas elgėsi teisingai, – dėl melo kalta tik mokytoja. Jei vaiko vietoje būtų labiau patyręs asmuo, jis būtų gebėjęs pakoreguoti klausiančiosios klaidą ir kartu išvengti formalaus netiesos sakymo, surasdamas žodį, „tinkantį“ situacijai.

(…) Iš šių svarstymų darosi akivaizdu, kad melo esmė yra daug gilesnė nei prieštaravimas tarp minties ir žodžio. Galėtume sakyti, kad priklauso nuo žmogaus, kuris jį taria, ar žodis bus tikras, ar melagingas.

Tačiau net ir šito negana, Melas išties yra kažkas objektyvaus ir taip reikėtų jį apibrėžti. Jėzus Šėtoną vadina „melo tėvu“. Melas visų pirma yra Dievo neigimas, kaip jis apsireiškė pasaulyje. Melas yra prieštaravimas Dievo žodžiui, kuriuo remiasi kūrinija. Tad melas yra neigimas, sąmoningas ir savanoriškas naikinimas tikrovės, kokia ji buvo Dievo sukurta ir yra jo palaikoma, – kiek tai galima padaryti žodžiais ar tyla. Mūsų žodžių paskirtis – vienybėje su Dievo žodžiu išreikšti tikrovę, kokia ji yra Dieve. Mūsų tyla privalo būti ribos ženklas, kurią tikrovė, kaip ji yra Dieve, iškelia žodžiui.

Kad žmogaus žodis būtų tikras, negali neigti nei nuodėmės, nei kuriančio bei sutaikančio Dievo žodžio, kuriame kiekvienas skilimas yra įveiktas.

Mėgindami išreikšti tikrovę, atrandame, kad ji nėra vientisa, pastebime, jog ji suskilusi ir prieštaringa, ją reikia sutaikyti ir gydyti. Pasijuntame įtraukti į įvairius tikrovės klodus, ir mūsų žodis, kuris siekia tikrovę sutaikyti ir išgydyti, vis iš naujo yra įtraukiamas į egzistuojantį skilimą bei prieštaravimus, tad gali savo tikslą pasiekti – tai yra išreikšti tikrovę, kokia ji yra Dieve – tik su sąlyga, jei priims į save tiek egzistuojančią prieštarą, tiek ir giluminį tikrovės nuoseklumą.

Kad žmogaus žodis būtų tikras, negali neigti nei nuodėmės, nei kuriančio bei sutaikančio Dievo žodžio, kuriame kiekvienas skilimas yra įveiktas. Cinikas nori pateikti kaip tiesą savo žodį, demaskuodamas vieną po kito atskirus dalykus, kuriuos manosi supratęs, tačiau be atodairos į tikrovę kaip visumą. Kaip tik todėl jis ir sugriauna tikrovę. Ir nors paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad jo žodis yra tiesa, iš tiesų tai – melas. „Toli yra visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti?“ (Koh 7, 24).

Tad kaip galėsiu kalbėti tiesą?

1.Suvokdamas, kas mane skatina kalbėti ir kas man suteikia teisę tai daryti.

2.Suvokdamas, kokioje vietoje esu.

3.Įtraukdamas į šį kontekstą objektą, apie kurį kalbu.

Šie patarimai suponuoja, kad kalbėjimas yra sąlygojamas; jis nėra nenutraukiama gyvenimo tėkmės dalis, bet įvyksta laiku ir vietoje bei su deramu tikslu, – vadinasi, turi savo ribas.

Kas suteikia man teisę arba skatina kalbėti? Tas, kuris kalba neturėdamas tam teisės arba motyvo, yra plepys. Kiekvienas žodis yra susijęs ir su kitu asmeniu ar dalyku; tad reikia, kad šis santykis būtų akivaizdus kiekviename žodyje. Kalba, neturinti santykio su niekuo, yra tuščia: nepateikia jokios tiesos.

Čia pasireiškia esminis skirtumas tarp mąstymo ir kalbėjimo. Mintys nebūtinai turi santykį su kokiu nors asmeniu, – tik su dalyku. Pretenzija turėti teisę sakyti tai, ką galvoji, niekaip nepateisinama. Žodis turi turėti artimojo pateisinimą ir motyvaciją. Pavyzdžiui, galiu galvoti, kad kitas yra kvailas, bjaurus, negabus, be charakterio, arba gal labai protingas, sumanus. Tačiau visai kas kita žinoti, kad turi teisę apie tai kalbėti, ir kas mane ragina kalbėti ir su kuo.

Be abejonės, egzistuoja žodžio teisė, susijusi su man patikėta funkcija. Tėvai gali priekaištauti vaikui ar jį pagirti, tuo tarpu vaikas tokios pačios teisės neturi. Analogiškas santykis egzistuoja tarp mokytojo ir mokinio, nors mokytojo teisės vaikų atžvilgiu kur kas siauresnės nei tėvo. Todėl vaiko kritika ar pagyrimai apsiribos vien konkrečiomis klaidomis ar pasiektais rezultatais. Apibendrinantys vertinimai galimi gimdytojams, o ne mokytojui.

Teisė kalbėti niekada neatsiejama nuo aplinkos, konkrečios funkcijos, kurią vykdau. Kai peržengiamos šios ribos, žodis tampa nediskretiškas, pretenzingas ir užgaulus tiek tada, kai giria, tiek, kai peikia. Yra žmonių, kurie jaučiasi pašaukti kiekvienam sutiktajam „pasakyti tiesą“.

Iš publikacijos italų kalba Dietrich Bonhoeffer, Etica. Bompiani, Milano 1969. I edizione Studi Bompiani, 1992 išvertė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *