Donatas Puslys. Šitaip ir baigias pasaulis

Donatas Puslys

„Šitaip ir baigias pasaulis / Ne sprogimu – inkštimu“ – skaitome eilutes Thomaso Stearnso Elioto eilėraštyje „Tuščiaviduriai žmonės“. Savo eilėmis eilėraštyje „Daina apie pasaulio pabaigą“ jam atitaria Czeslawas Miloszas: „Pasaulio pabaigos dieną / Moterų švyti balti veidai laukuos iš po skėčių. / Girtuoklis vejos pakrašty užsnūsta. / Tie laikraščių pardavėjai – nors užsikimšk ausis! / Valtis plaukia, geltona bure, vėjo išpūsta. / Vakaras. Smuikų skambesys. / Pro atvirą langą. Žvaigždės šviečia. / O kas tikėjos griaustinių, mažų mažiausiai – žaibų, / Tarsi nusivylę, stebisi. / O kas tikėjos arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų – juo labiau / Netiki tuo. Negali būt. Jau?“

Pasaulio pabaigos dieną gyvenimas verda kaip įprasta. Pasaulio pabaigos diena nė iš tolo neprimena to, ką girdėjome bažnytinėse giesmėse, skelbiančiose apie artėjančią rūstybės dieną, kai dangui liepsnojant bus teisiamas pasaulis, neprimena apokaliptinių knygų ar holivudinių kino juostų, kuriose pasaulio pabaiga vaizduojama kaip serija kraują stingdančių globalinių kataklizmų, lydimų visuotinės panikos, sprogimų. Pasaulio pabaiga neprimena ir Peterio Bruegelio ar kitų dailininkų piešinių, kuriuose matome, kaip teisuoliai žengia į dangų, o nusidėjeliai velnių yra varomi visą ryjančių pragaro vartų link. Pasaulio pabaiga ateina, kai už lango įvairiausiomis spalvomis skleidžiasi pavasaris, kai šaligatviu palengva besišnekučiuodamos kulniuoja poros, o visiškai greta gatve zuja automobiliai. Pasaulio pabaiga ateina, kai darbuotojai triūsia savo kabinetuose, o klasėse mokiniams dėstomos naujos teorijos. Pasaulio pabaiga ateina įprastoje kasdienybėje, todėl ji netikėta, todėl ji pasitinkama tik trumpu „Negali būt. Jau?“, tik inkštimu.

Tačiau kas gi yra ta pasaulio pabaiga? Tiek T.S. Eliotas, tiek Cz. Miloszas, tapę katastrofų amžiumi praminto praėjusio šimtmečio liudininkais, puikiai suprato, kad pasaulio pabaiga visų pirma reiškia ne fizinį pasaulio suvokimą, o veikiau dvasinį bei moralinį jo žlugimą, kai vieną rytą staiga paaiškėja, kad visa tai, kuo tu tikėjai, visa tai, kas buvo garsiai skelbiama iš sakyklų, iš prezidentinių ložių, parlamento tribūnų, mokyklų klasėse, galų gale šeimoje tėra lengvai išsisklaidantis rūkas, tuščiaviduris išskobtas kevalas. Rodosi tebegyvename tame pačiame pasaulyje, žingsniuojame tomis pačiomis gatvėmis, dirbame tuos pačius darbus, trumpai tariant, esame panirę į kasdienę rutiną, tačiau pasaulis, kaip paaiškėja, yra statomas ant visiškai kitų pamatų, sukasi visai pagal kitus orientyrus, o mes, kaip rašo T.S. Eliotas, „sutrūniję žmonės / tuščiaviduriai žmonės / mes glaudžiam vienas prie kito / iškimštas galvas. Deja!“

Kodėl tuščiaviduriai ir sutrūniję, paklausite? T.S. Eliotas į tai atsako savo eilėmis, bylojančiomis, kad tarp tikėjimo ir tikrovės, tarp paskatinimo ir veiksmo krinta šešėlis. Šešėlis krinta ir tarp sumanymo ir kūrybos, geidimo ir atsiliepimo. Trumpai tariant, galime išpažinti vieną ar kitą tikėjimą, tačiau tikrovėje pagal jį negyvename, galime išpažinti vienokias ar kitokias dorines normas ar vertybes, tačiau, kai ateina metas veiksmais parodyti savo ištikimybę šiems doroviniams principams, to paprasčiausiai nesugebame. Meldžiamės akmeniniams stabams, o ne gyvajam Dievui. Taip pamažu ir byra, ir baigiasi pasaulis.

Šios dviejų poetų eilutės yra puiki proga susimąstyti apie šiandien vykstančią pasaulio pabaigą. Apie pabaigą tokio pasaulio, apie kurį svajojome griuvus Berlyno sienai, subyrėjus sovietinei imperijai. Skubėjome skelbti istorijos pabaigą, demokratijos, taikos, laisvos rinkos, žmogaus teisių triumfą. Šiandien Ukrainoje regime, kad šiems principams iškilo mirtinas pavojus. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, nėra tik šios šalies problema, tik tos valstybės piliečių tragedija. Tai yra mūsų visų, kurie taip dažnai kalbame apie Vakarus kaip priešingybę Rytams, problema. Ar sugebėsime ginti tai, ant ko skelbėmės renčiantys visą Vakarų pilį, o gal jau ir čia tikėjimą ir tikrovę, paskatinimą ir veiksmą skiria šešėlis ir gal jau Vakarai jau visai ne Vakarai, o mes jau seniai tik tuščiaviduriai sutrūniję žmonės?

Cz. Miloszas iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946 metais parašė eilėraštį „Europos vaikas“. Gilus žvilgsnis ir jautri siela padėjo Cz. Miloszui atskleisti tas ydas, kurios pamažu graužė Europą ir galiausiai atvedė prie neregėto masto žudynių. Čia pacituosiu tik kelias ištraukas iš šio kūrinio.

„Kaip kad žmogui priklauso, pažinome gėrį ir blogį,
Puolusi mūs išmintis neturi sau lygių.“

„Lūpos, kurios taria hipotezę, te nežino
Nieko apie rankas, klastojančias eksperimentą.
Rankos, klastojančios eksperimentą, te nežino
Nieko apie lūpas, kurios taria hipotezę.
Išmok nuspėt gaisrą minutė minutėn,
Paskui padek savo namus, kad pateisintum pranašystę.“

„Augink melo medį, tačiau – iš teisybės sėklos.
Negerbk melagio, kuris niekina realybę.
Melas turi būt logiškesnis, nei realybė,
Pavargęs keleivis tepailsi jo lapijos ūksmėj.“

„Aistros balsas yra geriau, negu proto,
Nes antrasis neturi įtakos istorijos vyksmui.“

„Tas, kuris remias istorija, visad saugus.
Mirusieji neprisikels, kad paliudytų kitką.
Gali versti jiems viską, kas tau naudinga.
Jų reakcija visad bus tylėjimas.
Iš nakties gelmės išnyra tušti veidai.
Gali duot jiems bruožus, kokių panorėsi.
Išdidus, kad valdai tuos, kurių nebėra,
Tobulink ir praeitį. Pagal savo paveikslą.“

Argi visa tai neprimena šiandienės Putino imperijos? Čia jau ne pats caras nusilenkia moralinėms normoms, o iškyla virš jų uzurpuodamas teisę spręsti, kas gera, o kas bloga. Esi gėrio pusėje, jei esi su caru, ir blogio, jei drįsti juo abejoti, kritikuoti. „Žali žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų, „vietos savigynos būriai“, kuriems vadovauja Rusijos karinės žvalgybos nariai, organizuojantys ir žmonių grobimus. Ir čia pat postringavimai apie tai, kad Ukrainos valdžia vykdo antiteroristinę operaciją prieš esą taikius gyventojus. Organizuotos provokacijos mėginant diskredituoti laikinąją Ukrainos vyriausybę ir sužlugdyti planuojamus prezidento rinkimus. Tikslas pateisina priemones arba, kitaip tariant, nuspėk gaisrą ir po to pats tą gaisrą sukelk nuslėpdamas, kad pats paskelbei melagingą hipotezę ir pats suklastojai eksperimentą. Melas, atmiežtas žiupsneliu teisybės, melas, kurio paunksmėje ilsisi didžioji dalis Rusijos žmonių, maitinamų valstybinės propagandos mašinos, formuojančios įvaizdį, kad Rusija yra priešiškų išorės jėgų apsupta tvirtovė. Apeliavimas į žemiausius žmonių instinktus, mobilizavimas pasitelkiant neapykantą, šovinizmą, nuoskaudas dėl subyrėjusios imperijos ir istoriją, kuri kasdien gali būti perrašoma taip, kad atitiktų paties caro šiandieninį paveikslą, o vietinius priverstų tikėti, jog karas buvo taika, o vergovė – didžiausia laisvė.

Visa tai akivaizdu, tačiau klausimas kitas – ar sugebėsime tam pasipriešinti? Pasipriešinti ne žodžiais, ne rezoliucijomis, ne pareiškimais, skelbiančiais apie vis augantį susirūpinimą, tačiau taip ir neatsakančiais į klausimą, kokį gi gylį tas susirūpinimas turi pasiekti, kad pagaliau būtų imtasi veikti. Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise parašė eilėraštį pavadinimu „Drakono medžioklė“.

„Nuo pat jaunystės Drakonui
Paskelbėm kruviną karą,
Per petį permetę platų pasaulį
Tarytum plazdančią skarą;
Pasaulis buvo puikus ir baugus
Ir skriejo sklidinas vėjo,
Ir daug puikesni už rojaus laukus
Laukai mūsų žirgus lydėjo:
Jok, nesustok, jok, nebijok,
Ragink žvengiantį žirgą,
Tiltai, turgavietės, tvoros, takai
Tarsi pasakoj žiba ir mirga,
Spurda ir skečias ir spindi sparnai
Virš namo, virtuvės, keptuvės –
Kas joja medžioti, gyvens amžinai,
Kas neišjojo – žuvęs.

Kraštuos, kur nėra Drakono,
Riteriui niekas nerūpi –
Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj,
Nei žuvys, žaidžiančios upėj;
Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina,
Ir žvaigždynai sustingę dega.“

Taigi matome, kad žmogaus gyvenimo džiaugsmas, laimė nepriklauso nuo sukauptų turtų, nuo užimamų postų ir dar daug ko, ką šiandien esame taip linkę pervertinti. Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra kova – kova už šviesą, gėrį, meilę, taiką arba, jei jau norite, prieš tamsą, blogį, neapykantą. Tai nėra kova, kurią kovoja išrinktieji, tačiau kova, kuri vyksta net, kaip rašo G. K. Chestertonas, palinkus virš keptuvės. Visi esame karžygiai. Kiekvienas laikotarpis turi sau būdingus iššūkius ir tik mes jau buvome bepradedą manyti, kad mūsų amžiuje šie mūšiai baigti ir Drakonas nugalėtas amžiams. Tačiau kova tęsiasi ir čia pat skamba poeto perspėjimas – kas neišjojo kovoti yra žuvęs. Ne, ne fizikai, veikiau dvasiškai, nes nebesugeba tikėti, o, jei ir tiki, tai nebesugeba veikti, todėl veikiau primena stabmeldį. Žuvęs, nes renkasi skrandį, o ne širdį, lenkiasi blogiui, o ne gėriui, atsiduoda vergystei, o ne laisvei, už kelis žvangančius parduoda artimo meilę, o Dievą ištrina arba paverčia žmogaus tarnu. Kartais atrodo, kad šiandieninė Europa arba nebetiki paties Drakono egzistavimu, arba yra naiviai įtikėjusi, kad su Drakonu įmanoma susitarti, pasiekti kompromisą. Tiesa, kai kurie mano, kad Drakonas gali būti nugalėtas šūsnimi popierių ir biurokratinių kalbų, kurios, cituojant T.S. Eliotą, primena tik kuždesį beprasmį, vėjo tylų šnaresį žolėje, žiurkių tylų krebždesį rūsyje tarp stiklo skeveldrų ir smėlio. Ir visa tai tik „beformis vaizdas, bespalvis šešėlis, sustingus jėga, sukaustytas mostas.“

Pasaulio pabaiga sprendžiasi šiandien, o tam, kad triumfuotų blogis, kaip bylojo vienas išmintingas žmogus, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų. Jei nieko nedarysime, tai išsipildys T.S. Elioto žodžiai, kad ateityje būsime atsimenami ne dėl savo žygdarbių ir net ne dėl savo nuodėmių, o geriausiu atveju tik kaip minia sutrūnijusių tuščiavidurių žmonių. Minia, kuri buvo nepajėgi ne tik gėriui, bet ir nuodėmei, nes nebetikėjo nei vienu, nei kitu ir atsidavė pasyviam prisitaikėliškumui. Minia sutrūnijusių žmonių, kurie pasaulio pabaigą pasitiko inkšdami, teisindamiesi, bėgdami nuo atsakomybės, išduodami ir parduodami idealus. Nuo pasaulio pabaigos nepabėgsi, nepasislėpsi.

Pasaulis laikosi ant mūsų įsipareigojimo kasdienybėje liudyti idealą ir, esant reikalui, kovoti su jį sunaikinti grasančiu Drakonu. Pasaulis toks, koks yra, sukasi ne savaime, o tik tol, kol esame įsipareigoję jį sukti. Turime būti atviri, nes šiandien renkamės tarp dviejų alternatyvų – kovos ir Drakono pergalės. Drakonas netampa nė malonesnis nė geresnis, jei bandome prikabinti jam švelnesnius vardus ar atrasti tūkstantį ir vieną pateisinimą jo veiklai, dėl kurios jau liepsnoja dalis Ukrainos. Žinoma, labai patogu abejoti pačiu Drakono egzistavimu, tačiau blogis niekur neišnyksta nutrynus ribą tarp jo ir gėrio, nuodėmė, kad ir kaip norėtume, neištirpsta reliatyvizmo rūgštyje.

Taigi kovoti arba gyventi su nuolatiniu priekaištu, kad neatsiliepiau į savo pašaukimą, nebuvau ištikimas savo idealams, kad mano tuščiavidurė sutrūnijusi dvasia prisidėjo prie šio pasaulio pabaigos? Ukrainos žmonėms ši pasaulio pabaigos grėsmė matoma aiškiau, nes liepsnoja dalis jų šalies. Tačiau ant plauko kabo ir mūsų pasaulis. Ant plauko kabo ir Rusija, kurią saviems padedant ryja tas pats Drakonas. Tad šiandieninė kova yra prieš Drakoną ir už Ukrainą, už Europą ir galiausiai už Rusiją, kad jos galutinai nepasiglemžtų tironiškas šovinistinis režimas.

Bernardinai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *